Kaimynas (?!)

Adomas labai bijo kaimynų. Nors ir kiek pasakojam ir aiškinam, kad kaimynai geri, kad kai ateina atneša šokoladą, kad Alina irgi kaimynė, o jie - draugai, – niekas nepadeda.
Vakare plaunamės dantukus, o aš Adomo ir klausiu:
–Ar žinai, kas atsiras, jeigu neplausi dantukų?
–Žinau, atsiras KAIMYNAS...

O vat taip Adomas žiūri TV...

Kas papartyje gyvena?

Darželyje vyko šventė „Kas papartyje gyvena?“. Kiekviena grupė, pagal savo pavadinimą, papasakojo arba padainavo, kas papartyje gyvena. Tai buvo pirmoji Adomo šventė. Labai jis jos laukė. Ir šventė tikrai buvo puiki (gal kiek per ilga mazgiams, nes jie pavargo ir labai sušilo, bet viskas buvo labai šaunu).

Mano boružiukas net nepriėjo prie manęs (tiek buvo įspūdžių, kad nebuvo laiko sveikintis su mama :)

Paskutinis parepetavimas :)

Nesupratau, kaip Adomas atsidūrė kitos grupės auklėtojos rankose...

„Rūgštim įkrauto gėrimo testas“ ir „Mano sesers globėjas“

Tom Wolfe „Rūgštim įkrauto gėrimo testas“. Ši  knyga – tai išsami ir tiksli hipių kartos kronika, ir pribloškiamas „isterinio realizmo“ pavyzdys, ir kaip reta įtaigi narkotikų iškreiptos sąmonės išraiška. Lyg kelionė laiko mašina.
Tomas Wolfe’as (g. 1931 m.), mėgstamiausias JAV prezidento George‘o W. Busho rašytojas – vienas iš gyvųjų šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasikų. Baltu kostiumu garsėjantis „naujosios žurnalitikos“ pradininkas pirmasis ėmėsi pasakoti tikras istorijas įtaigiu, dramatišku, gyvu literatūriniu stiliumi, vėliau pramintu „isteriniu realizmu“.

„Rūgštim įkrauto gėrimo testas“ (1968) – kultinė hipių laikų knyga. Joje pasakojama tikra istorija apie Keną Kesey‘į, garsiojo „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorių, ir audringas jo ir jo bičiulių kompanijos, pramintos „Linksmaisiais išdaigininkais“ klajones. Įsigiję seną autobusą, išdažę jį pašėlusiomis spalvomis ir pakrikštiję „Toliou“, jie apvažiuoja kone visą Šiaurės Amerikos žemyną, pramogaudami, išdykaudami ir nuolat apsvaigę nuo žolės ir LSD. Pakeliui jie susitinka su begale kitų anų dienų įžymybių, pavyzdžiui, Acid Rock pradininkais grupe „The Grateful Dead“ ir šiandieninių baikerių protėviais „Hell‘s Angels“. Ir nepaliaujamai skleidžia magišką psichodelinį narkotikų svaigulį.

Aš ją skaičiau skaičiau...skaičiau skaičiau ir....perskaičiau. Perskaičiau greitai, bet skaitėsi sunkiai. Ne šabloniška, kitokia knyga. Bet paskaityti kitiems - nerekomenduočiau :)

 

 

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“. Jodi Picoult lengvai skaitomu stiliumi šioje knygoje papasakoja jautrią ir netradicinę istoriją apie gražią šeimą, kuriai tenka įveikti labai sunkius išbandymus. Vyriausioji Brajano ir Saros Fitdželadų duktė Keit, būdama dviejų metukų, suserga itin reta ir agresyvia leukemijos forma. Tikimybė šia liga sergant išgyventi ir pasveikti – minimali, nebent atsirastų idealus organų (kraujo, kaulų čiulpų, inkstų ir t.t.) donoras. Deja, antrasis poros vaikas – sūnus Džesis netinka būti donoru. Taigi, tėvai priima sprendimą – dirbtiniu apvaisinimu susilaukti identiško Keit donoro. Taip gimsta pagrindinė romano veikėja Ana.

Nuo pat vaikystės ji žino savo gyvenimo tikslą, ir atsakymą, kodėl gimė. Šeimos kasdieninė realybė neišvengiama – kai tik vyresniajai dukrai Keit pablogėja, visi galintys šeimos nariai važiuoja į ligoninę gydytojams patikėti Keit gyvybės. Kiekvienas pablogėjimas gali būti lemtingas.

Nepaisant to, Fitdžeraldai labai myli vienas kitą, puikiai sutaria tarpusavyje ir visi gerai žino savo pareigas. Yprastas gyvenimas tęsiasi iki laiko, kai vaikai ima bręsti. Vidurinys sūnus tampa maištaujančiu, padeginėjančiu pastatus vaikinu (kuriuos jo tėčiui, dirbančiam gaisrininku, tenka gesinti), šešiolikos metų Keit, pavargusi nuo susitaikymo su mirtimi ir laukimo „kada gi tai įvyks“ kartais svajoja apie savo kančių Žemėje pabaigą, o trylikametė Ana ima mąstyt, kad toks gyvenimas, kurį ji gyvena, yra neteisingas. Ana myli seserį, tačiau taip pat myli ir save – kaip ir kiekvienas žmogus, nori normalaus gyvenimo, kai dėl sesers Keit ligos nereikėtų aukoti vasaros stovyklų, draugų gimtadienių, galimybės tapti sportininke, savo pačios sveikatos.

Apsvarsčiusi viską, ji ryžtingai nusprendžia, kad nori tapti mediciniškai nepriklausoma nuo tėvų.

Susiranda patį geriausią advokatą mieste ir paduoda tėvus į teismą.

  Žvelgiant į romaną sunku kažką imti smerkti, surasti „blogiečius“, nes visi veikėjai elgiasi labai nuoširdžiai, be jokių piktų kėslų, ir regis išsiaiškinti, kas teisiausias, bus tikrai sunku. Mama veikia skatinama nesuprantamai stiprios jėgos – bet kokia kaina išsaugoti savo vaiko gyvybę, net jei dėl to tektų nukentėti kitai jos dukrai. Ana nebenori tęsti savo funkcijos – būti seseriai reikalingų organų „seifu“. Kiti taip pat turi savo elgesio motyvus. Tad kas yra svarbiau – drastiškomis priemonėmis gelbėti mirštančią mergaitę, ar leisti kitai nebebūti luošinamai, suteikiant progą gyventi gyvenimą taip, kaip ji nori?

Vis dėl to šis sunkus klausimas bus išspręstas, ir nuosprendžiai bus du – vienas teisėjo, o kitas – Aukščiausiojo (Dievo, likimo).

 "Sielvartas turėtų būti ribojamas įstatymų. Turėtų būti taisyklių knyga, kurioje būtų parašyta, kad atsikelti iš lovos verkiant yra normalu, bet tik mėnesį".

"Šią akimirką aš suprantu, kad mes niekuomet neturime vaikų, mes juos gauname. Ir kartais ne tokiam ilgam laikotarpiui, kokiam tikėjomės ar vylėmės. Bet tai vis viena geriau nei niekuomet jų neturėti".

Alergija

Adomui 6-dienį supūliavo akytės. Plovėm ramunėlių arbatyte, lašinom vaistukus. Su įlašinimu sekasi labai prastai. Reikalus pataiso tik pažadėtas saldainis. Bet užtat su fraze - Gal einam susilašinti vaistukus, neišvengiamai seka klausimas - O saldainę duosit?

Gydytoja įtaria alergiją. 1-dienį buvom suplanavę eiti į darželį, tačiau ryte berniukas atsikėlė su sulipusiom akytėm. Atbėgo pas mane ir sako:

– Viena akytė atsidaro, tai ta matau. O kita neatsidaro - nematau ja.

Ir jo ilgosios blakstienos sulipę. Vežė Marius pas gydytoją - beprasidedanti infekcija. Bet kelias dienas palašinom - akytės jau nebepūliuoja ir netgi visuomet paraudusi akytė - nebe raudona. Tik kažkoks keistas kosulys naktimis, sako, kad gali būti nuo alergijos (???)

Velykos!

Pažadinus, kas buvo užmigdyta,

Velykų saulė patekėjo rytą,

Prikelė žolę, medį, plukės žiedą

Ir vis linksmiau per aukštą dangų rieda.

Velykom važiavom į Vilkaviškį, nes paskutinį kartą buvom buvę per Kalėdas. Aš labai norėjau pas tėvus, o Adomas - pas močiutę, tėtuką, Denį, Arą ir kates :) Adomas jau gal koks mėnuo laukė, kada važiuosim pas močiutę. Sakėm, jog kai baigs sirgti ir kai nebus sniego. Vis eidavo žiūrėti pro langą, yra to sniego, ar ne.

Truputį prisibijojau kelionės, nes žinojau, kad tikrai neužmigs ir kad atsibos, norės išlipti ir t.t. Tam atvejui Marius pasiruošė šokoladą ir sausainių. Bet viskas buvo geriau, nei galvojau. Tik prajuokino vaikinas mus netoli Vilkaviškio. Kuomet Adomui visiškai įgriso sėdėti kėdutėje (o jis gali pats atsisegti) ir Marius sako:

– Adomėli sėdėk, nes sustabdys policija, nubaus, teks susimokėti. Tada neturėsim pinigėlių tau sausainiams ar saldainiams...

– Tėti, tada tu neturėsi pinigėlių cigaretėms...
(nors tėtis tikriausiai visuomet ras pinigų cigaretėms :(((((( )
Pas tėtukus buvo (kaip ir visuomet) NEREALIAI :) Adomas nepaleido močiutės iš akių ir glėbio, tris dienas skambino pianinu (galėjau Mariui priekaištauti, kad šis dar ne Vilniuje). Geriausias Velykų reikalas - daužti ir lupti kiaušinius. Tikriausiai nei vienas per šias Velykas nenusilupo kiaušinio pats - tai darė Adomas (net salotom visus nulupo...)

 

Kitas labai smagus Velykinis reikaliukas buvo margučių ridenimas. Nors teoriškai ridenom visi, tačiau faktiškai rideno Adomas vienas (ir ilgai...)

Gal futbolistą auginam? 

 Prie visų šventinių dalykų, padarėm didelį darbą - parsivežėm rūbelius leliukui :)

Grįžus namo - vėl margučių lupimas...Ir ten ant stalo guli - gaidelis (niekaip nėjo įtikinti kitaip :)

Margučių dažymas ir gimtadienis dviese :)

Kaip tyčia Marius turėjo dirbti per mano gimtadienį. Planavo grįžti anskčiau, tai grįžo - 10 valandą vakaro...

Dėl to su Adomu kepėm riestainius (gavosi nerealiai skanūs, nes Adomui labai patiko minkyti tešlą ir labai gerai ją išminkė :) ir dažėm kiaušinius. Vienu žodžiu - ruošėmės Velykoms :)

Ši kartą dažėm cheminiais dažais (bet tai turbūt paskutinis "nenatūralus" dažymas mūsų namuose). Nors ir buvo pasakyta griežtai, prie puodelių su spalvotu vandenuku nesiliesti, man užsisukus kelioms minutėms, atradau savo vaiką mėlynu liežuviu ir ryškiai splavotom rankom :) (Nu nebūtų vaikas, nebūtų berniukas...)

Vakare perskaitę kokias 6-7 knygutes ėjom miegot, tačiau kažkaip su miegais sekėsi nekaip (nes tas rytojaus laukimas, kada pagaliau važiuosim pas močiutę...) Marius grįžo tik po 10 (bet su geltonom tulpėm, tad vėlavimą į riestainių kepimą ir kiaušinių dažymą atleidau :)
Tortą suvalgėme Vilkaviškyje. Stalą serviravo Adomas :)

31 ir 2.5 :)