Tom Wolfe „Rūgštim įkrauto gėrimo testas“. Ši knyga – tai išsami ir tiksli hipių kartos kronika, ir pribloškiamas „isterinio realizmo“ pavyzdys, ir kaip reta įtaigi narkotikų iškreiptos sąmonės išraiška. Lyg kelionė laiko mašina.
Tomas Wolfe’as (g. 1931 m.), mėgstamiausias JAV prezidento George‘o W. Busho rašytojas – vienas iš gyvųjų šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasikų. Baltu kostiumu garsėjantis „naujosios žurnalitikos“ pradininkas pirmasis ėmėsi pasakoti tikras istorijas įtaigiu, dramatišku, gyvu literatūriniu stiliumi, vėliau pramintu „isteriniu realizmu“.
„Rūgštim įkrauto gėrimo testas“ (1968) – kultinė hipių laikų knyga. Joje pasakojama tikra istorija apie Keną Kesey‘į, garsiojo „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorių, ir audringas jo ir jo bičiulių kompanijos, pramintos „Linksmaisiais išdaigininkais“ klajones. Įsigiję seną autobusą, išdažę jį pašėlusiomis spalvomis ir pakrikštiję „Toliou“, jie apvažiuoja kone visą Šiaurės Amerikos žemyną, pramogaudami, išdykaudami ir nuolat apsvaigę nuo žolės ir LSD. Pakeliui jie susitinka su begale kitų anų dienų įžymybių, pavyzdžiui, Acid Rock pradininkais grupe „The Grateful Dead“ ir šiandieninių baikerių protėviais „Hell‘s Angels“. Ir nepaliaujamai skleidžia magišką psichodelinį narkotikų svaigulį.
Aš ją skaičiau skaičiau...skaičiau skaičiau ir....perskaičiau. Perskaičiau greitai, bet skaitėsi sunkiai. Ne šabloniška, kitokia knyga. Bet paskaityti kitiems - nerekomenduočiau :)
Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“. Jodi Picoult lengvai skaitomu stiliumi šioje knygoje papasakoja jautrią ir netradicinę istoriją apie gražią šeimą, kuriai tenka įveikti labai sunkius išbandymus. Vyriausioji Brajano ir Saros Fitdželadų duktė Keit, būdama dviejų metukų, suserga itin reta ir agresyvia leukemijos forma. Tikimybė šia liga sergant išgyventi ir pasveikti – minimali, nebent atsirastų idealus organų (kraujo, kaulų čiulpų, inkstų ir t.t.) donoras. Deja, antrasis poros vaikas – sūnus Džesis netinka būti donoru. Taigi, tėvai priima sprendimą – dirbtiniu apvaisinimu susilaukti identiško Keit donoro. Taip gimsta pagrindinė romano veikėja Ana.
Nuo pat vaikystės ji žino savo gyvenimo tikslą, ir atsakymą, kodėl gimė. Šeimos kasdieninė realybė neišvengiama – kai tik vyresniajai dukrai Keit pablogėja, visi galintys šeimos nariai važiuoja į ligoninę gydytojams patikėti Keit gyvybės. Kiekvienas pablogėjimas gali būti lemtingas.
Nepaisant to, Fitdžeraldai labai myli vienas kitą, puikiai sutaria tarpusavyje ir visi gerai žino savo pareigas. Yprastas gyvenimas tęsiasi iki laiko, kai vaikai ima bręsti. Vidurinys sūnus tampa maištaujančiu, padeginėjančiu pastatus vaikinu (kuriuos jo tėčiui, dirbančiam gaisrininku, tenka gesinti), šešiolikos metų Keit, pavargusi nuo susitaikymo su mirtimi ir laukimo „kada gi tai įvyks“ kartais svajoja apie savo kančių Žemėje pabaigą, o trylikametė Ana ima mąstyt, kad toks gyvenimas, kurį ji gyvena, yra neteisingas. Ana myli seserį, tačiau taip pat myli ir save – kaip ir kiekvienas žmogus, nori normalaus gyvenimo, kai dėl sesers Keit ligos nereikėtų aukoti vasaros stovyklų, draugų gimtadienių, galimybės tapti sportininke, savo pačios sveikatos.
Apsvarsčiusi viską, ji ryžtingai nusprendžia, kad nori tapti mediciniškai nepriklausoma nuo tėvų.
Susiranda patį geriausią advokatą mieste ir paduoda tėvus į teismą.
Žvelgiant į romaną sunku kažką imti smerkti, surasti „blogiečius“, nes visi veikėjai elgiasi labai nuoširdžiai, be jokių piktų kėslų, ir regis išsiaiškinti, kas teisiausias, bus tikrai sunku. Mama veikia skatinama nesuprantamai stiprios jėgos – bet kokia kaina išsaugoti savo vaiko gyvybę, net jei dėl to tektų nukentėti kitai jos dukrai. Ana nebenori tęsti savo funkcijos – būti seseriai reikalingų organų „seifu“. Kiti taip pat turi savo elgesio motyvus. Tad kas yra svarbiau – drastiškomis priemonėmis gelbėti mirštančią mergaitę, ar leisti kitai nebebūti luošinamai, suteikiant progą gyventi gyvenimą taip, kaip ji nori?
Vis dėl to šis sunkus klausimas bus išspręstas, ir nuosprendžiai bus du – vienas teisėjo, o kitas – Aukščiausiojo (Dievo, likimo).
"Sielvartas turėtų būti ribojamas įstatymų. Turėtų būti taisyklių knyga, kurioje būtų parašyta, kad atsikelti iš lovos verkiant yra normalu, bet tik mėnesį".
"Šią akimirką aš suprantu, kad mes niekuomet neturime vaikų, mes juos gauname. Ir kartais ne tokiam ilgam laikotarpiui, kokiam tikėjomės ar vylėmės. Bet tai vis viena geriau nei niekuomet jų neturėti".