Pažadinus, kas buvo užmigdyta,
Velykų saulė patekėjo rytą,
Prikelė žolę, medį, plukės žiedą
Ir vis linksmiau per aukštą dangų rieda.
Velykom važiavom į Vilkaviškį, nes paskutinį kartą buvom buvę per Kalėdas. Aš labai norėjau pas tėvus, o Adomas - pas močiutę, tėtuką, Denį, Arą ir kates :) Adomas jau gal koks mėnuo laukė, kada važiuosim pas močiutę. Sakėm, jog kai baigs sirgti ir kai nebus sniego. Vis eidavo žiūrėti pro langą, yra to sniego, ar ne.
Truputį prisibijojau kelionės, nes žinojau, kad tikrai neužmigs ir kad atsibos, norės išlipti ir t.t. Tam atvejui Marius pasiruošė šokoladą ir sausainių. Bet viskas buvo geriau, nei galvojau. Tik prajuokino vaikinas mus netoli Vilkaviškio. Kuomet Adomui visiškai įgriso sėdėti kėdutėje (o jis gali pats atsisegti) ir Marius sako:
– Adomėli sėdėk, nes sustabdys policija, nubaus, teks susimokėti. Tada neturėsim pinigėlių tau sausainiams ar saldainiams...
– Tėti, tada tu neturėsi pinigėlių cigaretėms...(nors tėtis tikriausiai visuomet ras pinigų cigaretėms :(((((( )
Pas tėtukus buvo (kaip ir visuomet) NEREALIAI :) Adomas nepaleido močiutės iš akių ir glėbio, tris dienas skambino pianinu (galėjau Mariui priekaištauti, kad šis dar ne Vilniuje). Geriausias Velykų reikalas - daužti ir lupti kiaušinius. Tikriausiai nei vienas per šias Velykas nenusilupo kiaušinio pats - tai darė Adomas (net salotom visus nulupo...)
Gal futbolistą auginam?
Prie visų šventinių dalykų, padarėm didelį darbą - parsivežėm rūbelius leliukui :)
Grįžus namo - vėl margučių lupimas...Ir ten ant stalo guli - gaidelis (niekaip nėjo įtikinti kitaip :)
No comments:
Post a Comment