„The Reader“ Bernhard Schlink

Book.

The Reader by Bernhard Schlink is the story of 15-year-old Michael Berg, who has an affair with Hanna, a woman more than twice his age. One day she disappears, and he expects to never see her again. Years later, he runs into her at a trial where she is accused of a Nazi crime. Michael must then wrestle with the implications of their relationship and whether he owes her anything.

 

 

“There's no need to talk about it, because the truth of what one says lies in what one does.”  

“Why? Why does what was beautiful suddenly shatter in hindsight because it concealed dark truths? Why does the memory of years of happy marriage turn to gall when our partner is revealed to have had a lover all those years? Because such a situation makes it impossible to be happy? But we were happy! Sometimes the memory of happiness cannot stay true because it ended unhappily. Because happiness is only real if it lasts forever? Because things always end painfully if they contained pain, conscious or unconscious, all along? But what is unconscious, unrecognized pain

 

 

 

Movie.

The Reader is a 2008 German-American romantic drama film, Ralph Fiennes and Kate Winslet star along with the young actor David Kross. It   It was the last film for producers Anthony Minghella and Sydney Pollack, both of whom had died before it was released. Production began in Germany in September 2007, and the film opened in limited release on December 10, 2008. 

 

All films are hard, but this one was harder than most and, as it turned out, crueller...

Author.
Bernhard Schlink is a German jurist and writer. He became a judge at the Constitutional Court of the federal state of North Rhine-Westphalia in 1988 and has been a professor of public law and the philosophy of law at Humboldt University, Berlin, Germany since January 2006.

Pirmiausiai pažiūrėjau filmą. Tikrai nelengvas ir verčiantis mąstyti. Pažiūrėjus filmą man atrodė, jog skaitytojas tik Michael. Tuomet pradėjau skaityti knygą - ir supratau, kad skaitytoja ir Hanna. Ir ne tik ji. Tikriausiai ligotos ir silpnos kalinės koncentracijos stovykloje skaitančios Hannai knygas - irgi skaitytojos su sava perskaityta istorija...

 

Vasaros skaitiniai

1. John Irving .Vandens metodas". 

Oficialiai: Romane pasakojami Fredo Tramperio, amžino studento, artėjančio prie trisdešimtmečio ir stovinčio ties antrosios santuokos slenksčiu, vargai ir nuotykiai. Fredą Tramperį kamuoja šlapimtakio sutrikimas. Iš šelmio gydytojo pasiūlytų gydymo būdų jis pasirenka trečiąjį - vandens - metodą, reikalaujantį paprasčiausiai gerti kuo daugiau vandens prieš ir po lytinių santykių, kad iš ligos pažeisto šlapimtakio išsiplautų bakterijos...

„Vandens metodas" - tai savotiška išpažintis, kurioje Fredas dėsto tragikomiškas savo gyvenimo ir meilės peripetijas. Jis pasakoja apie vaikystę Naujojoje Anglijoje, nuotykius studijuojant užsienyje - Austrijoje, doktorantūrą Ajovoje, „dabartį" - aštunto dešimtmečio pradžios Niujorką, mėginimus atsiriboti nuo savo paaugliškos patirties. Ir, žinoma, kalba apie komplikuotus santykius su moterimis...

Patinka man John Irving'o rašymo stilius, patinka jo istorijos ir herojai. O šita knyga visai nieko (nors skaičiau ir geresnių jo knygų). Buvo vietų, kur iš tiesų buvo juokinga. Dabar ją nugriebė mano mama, nes tą vietą apie anties medžioklę tikrai reikia perskaityti :)

2.  Paulo Coelho. "Portobelo ragana"

Oficialiai: Paulo Coelho romanas „Portobelo ragana“, kuriame autorius grįžta prie dvasinių stebuklų ir žmogaus sielos tobulėjimo temų. Pagrindinė romano herojė – Atėnė. Ji našlaitė, palikta čigonės mamos Transilvanijoje ir įtėvių išvežta į Beirutą. Mergaitė nuo mažumės pajunta turinti nepapras­tų sugebėjimų. Paskatinta tikėjimo ir aistros, nesuprantamų daugumai jos bendraamžių, ji klaidžioja po Europą ir Viduriniuosius Rytus, siekdama būti priimta, ieškodama tikrojo savo gyvenimo kelio. Atė­nė tampa šių laikų raganų medžioklės objektu. Knygoje autorius surinko prisiminimus žmonių, pažinojusių ar bent maniusių, kad pažįsta Atėnę. Šie pasakojimai, išdėlioti kaip interviu, romane sukuria nepaprastą ir gyvybingą Portobelo raganos portretą. 

Kažkodėl skaitant nepaleido mintis, jog jeigu jau rašytojas geras, tai ir knygos jo turi būti geros...bet matyt taip būna ne visada...Nagrinėjami vis tie patys egzistenciniai klausimai, kuriuose rašytojas aptarinėja visose savo knygose. Bet skaityti galima :)

 3.  Paulo Coelho. "Brida"

 Oficialiai: "Brida" - tai užburianti meilės misterija. Jame pasakojama jaunos airių kilmės merginos, jaučiančios nenugalimą potraukį magijai, kelionės į savęs pažinimą istorija. Keliaudama Brida sutinka Mokytoją ir Saulės Tradicijos Magą, kurie padeda jai įveikti baimes ir patikėti gėriu, išmoko priimti raganystės dovaną ir šokti pagal slaptą pasaulio muziką. Tačiau Magas iškelia jai sąlygą: norėdama pažinti Visatos išmintį ir jos slėpinius, ji turi atsisakyti asmeninės laimės.

Knyga gera, bet man dviejų to paties autoriaus knygų iš eilės (tiesą sakant, per 3 dienas...) buvo per daug :) Panašios mintys, situacijos... Mano mama pradėjo skaityti, bet po keliasdešimt lapų Coelh'ą išmainė į Irving'ą. Nors man tai (stumdant miegančios Urtės vežimėlį...) knyga skaitėsi lengvai. O buvo vietų, kurias ėjau cituoti pietus gaminančiai mamai (pvz. apie indų plovimą...labai į temą :)

The Mysterious Affair at Styles by Agatha Christie

Recently, there had been some strange goings on at Styles St Mary. Evelyn, constant companion to old Mrs Inglethorp, had stormed out of the house muttering something about "a lot of sharks". And with her, something indefinable had gone from the atmosphere. Her presence had spelt security; now the air seemed rife with suspicion and impending evil. 

 This Christie mystery is a must read for every fan of the detective genre. It doesn’t really matter what the story is or what the characters are like. It is important because it marks the genesis of an author and her creation. Both would one day become world-famous. That’s what really matters and that is why I appreciate The Mysterious Affair at Styles.

S. Meyer "Saulėlydis", "Jaunatis", "Užtemimas" ir "Brėkštanti aušra"

Kai viena draugė paskolino S. Meyer knygų komplektą ir pasakė, jog labai įdomu...apie vampyrus...Tiesą sakant, pagalvojau, jog tokia literatūra tikrai ne man. Bet pasirodo dar ir kaip klydau. Kai pradėjau skaityti - nesustojau kol nepabaigiau visų keturių. Skaičiau verdama košę Adomui, stumdžiau vežimėlį migdydama Urtę ir skaičiau (nors taip Urtė ir nemiega...), ir t.t. Netgi su Mariumi peržiūrėjom visus filmus (nebuvom to darę kokius dvejus metus tai tikrai...) Ir vis dėlto vis tiek nesupratom ką toks knygos tokio turi, kad taip įtraukia. Lyg ir eilinė meilės istorija, ir literatūrinė kalba labai paprasta...Bet įtraukia taip, kaip įtraukdavo knygos paauglystėje, kai pradedi skaityti ir negali sustoti. Geros knygos, kurias rekomenduosiu perskaityti savo vaikams :)

"Toji istorija"

Leisk man eiti, leisk pamatyti svajonę, greitį, stebuklą, nestabdyk manęs liūdnu žvilgsniu, leisk šiąnakt gyventi ten, ant pasaulio krašto, tik šią naktį, paskui grįšiu

 

Romanas „Toji istorija“ (Questa storia) pasirodė 2005 m. Tai kūrinys apie automobilių lenktynes, beprotiškas svajones, karą, meilę... Čia tikrovė pinasi su istoriniais įvykiais, istorija – su kasdienybe, faktai – su pramanu, sukurtas realus nerealus gyvenimas.

 

Pagrindinis veikėjas Paskutinis Paris – berniukas, kuris susensta norėdamas savaip sutvarkyti pasaulį, įgyvendinti savo svajonę. Būdamas penkerių jis pamato pirmąjį automobilį,  devyniolikos – karą, dvidešimt penkerių – sutinka savo gyvenimo meilę...

„Toji istorija“ – yra Paskutinio Pario istorija.

 

 

 

Šita knyga skatina tikėti svajonėmis, kas bebūtų. Tikėti. O jei tiki, jei viskas, ką darai yra nuoširdu, tada iš tikrųjų gyveni, o ne egzistuoji kažkur...Tai knyga, kuri spinduliuoja šilumą, tikrumą, pavasarį, net jei už lango ar širdy gūdi žiema. 

 

„Jis pasakė: jei myli tą, kuris myli tave, niekada nepaniekink jo svajonių. Pati didžiausia ir nelogiškiausia iš jų esi tu pats“

 

„Mirti ir parinkti vardą – turbūt per visą gyvenimą nieko kito nedarome taip nuoširdžiai“  

 

„Rūgštim įkrauto gėrimo testas“ ir „Mano sesers globėjas“

Tom Wolfe „Rūgštim įkrauto gėrimo testas“. Ši  knyga – tai išsami ir tiksli hipių kartos kronika, ir pribloškiamas „isterinio realizmo“ pavyzdys, ir kaip reta įtaigi narkotikų iškreiptos sąmonės išraiška. Lyg kelionė laiko mašina.
Tomas Wolfe’as (g. 1931 m.), mėgstamiausias JAV prezidento George‘o W. Busho rašytojas – vienas iš gyvųjų šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasikų. Baltu kostiumu garsėjantis „naujosios žurnalitikos“ pradininkas pirmasis ėmėsi pasakoti tikras istorijas įtaigiu, dramatišku, gyvu literatūriniu stiliumi, vėliau pramintu „isteriniu realizmu“.

„Rūgštim įkrauto gėrimo testas“ (1968) – kultinė hipių laikų knyga. Joje pasakojama tikra istorija apie Keną Kesey‘į, garsiojo „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorių, ir audringas jo ir jo bičiulių kompanijos, pramintos „Linksmaisiais išdaigininkais“ klajones. Įsigiję seną autobusą, išdažę jį pašėlusiomis spalvomis ir pakrikštiję „Toliou“, jie apvažiuoja kone visą Šiaurės Amerikos žemyną, pramogaudami, išdykaudami ir nuolat apsvaigę nuo žolės ir LSD. Pakeliui jie susitinka su begale kitų anų dienų įžymybių, pavyzdžiui, Acid Rock pradininkais grupe „The Grateful Dead“ ir šiandieninių baikerių protėviais „Hell‘s Angels“. Ir nepaliaujamai skleidžia magišką psichodelinį narkotikų svaigulį.

Aš ją skaičiau skaičiau...skaičiau skaičiau ir....perskaičiau. Perskaičiau greitai, bet skaitėsi sunkiai. Ne šabloniška, kitokia knyga. Bet paskaityti kitiems - nerekomenduočiau :)

 

 

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“. Jodi Picoult lengvai skaitomu stiliumi šioje knygoje papasakoja jautrią ir netradicinę istoriją apie gražią šeimą, kuriai tenka įveikti labai sunkius išbandymus. Vyriausioji Brajano ir Saros Fitdželadų duktė Keit, būdama dviejų metukų, suserga itin reta ir agresyvia leukemijos forma. Tikimybė šia liga sergant išgyventi ir pasveikti – minimali, nebent atsirastų idealus organų (kraujo, kaulų čiulpų, inkstų ir t.t.) donoras. Deja, antrasis poros vaikas – sūnus Džesis netinka būti donoru. Taigi, tėvai priima sprendimą – dirbtiniu apvaisinimu susilaukti identiško Keit donoro. Taip gimsta pagrindinė romano veikėja Ana.

Nuo pat vaikystės ji žino savo gyvenimo tikslą, ir atsakymą, kodėl gimė. Šeimos kasdieninė realybė neišvengiama – kai tik vyresniajai dukrai Keit pablogėja, visi galintys šeimos nariai važiuoja į ligoninę gydytojams patikėti Keit gyvybės. Kiekvienas pablogėjimas gali būti lemtingas.

Nepaisant to, Fitdžeraldai labai myli vienas kitą, puikiai sutaria tarpusavyje ir visi gerai žino savo pareigas. Yprastas gyvenimas tęsiasi iki laiko, kai vaikai ima bręsti. Vidurinys sūnus tampa maištaujančiu, padeginėjančiu pastatus vaikinu (kuriuos jo tėčiui, dirbančiam gaisrininku, tenka gesinti), šešiolikos metų Keit, pavargusi nuo susitaikymo su mirtimi ir laukimo „kada gi tai įvyks“ kartais svajoja apie savo kančių Žemėje pabaigą, o trylikametė Ana ima mąstyt, kad toks gyvenimas, kurį ji gyvena, yra neteisingas. Ana myli seserį, tačiau taip pat myli ir save – kaip ir kiekvienas žmogus, nori normalaus gyvenimo, kai dėl sesers Keit ligos nereikėtų aukoti vasaros stovyklų, draugų gimtadienių, galimybės tapti sportininke, savo pačios sveikatos.

Apsvarsčiusi viską, ji ryžtingai nusprendžia, kad nori tapti mediciniškai nepriklausoma nuo tėvų.

Susiranda patį geriausią advokatą mieste ir paduoda tėvus į teismą.

  Žvelgiant į romaną sunku kažką imti smerkti, surasti „blogiečius“, nes visi veikėjai elgiasi labai nuoširdžiai, be jokių piktų kėslų, ir regis išsiaiškinti, kas teisiausias, bus tikrai sunku. Mama veikia skatinama nesuprantamai stiprios jėgos – bet kokia kaina išsaugoti savo vaiko gyvybę, net jei dėl to tektų nukentėti kitai jos dukrai. Ana nebenori tęsti savo funkcijos – būti seseriai reikalingų organų „seifu“. Kiti taip pat turi savo elgesio motyvus. Tad kas yra svarbiau – drastiškomis priemonėmis gelbėti mirštančią mergaitę, ar leisti kitai nebebūti luošinamai, suteikiant progą gyventi gyvenimą taip, kaip ji nori?

Vis dėl to šis sunkus klausimas bus išspręstas, ir nuosprendžiai bus du – vienas teisėjo, o kitas – Aukščiausiojo (Dievo, likimo).

 "Sielvartas turėtų būti ribojamas įstatymų. Turėtų būti taisyklių knyga, kurioje būtų parašyta, kad atsikelti iš lovos verkiant yra normalu, bet tik mėnesį".

"Šią akimirką aš suprantu, kad mes niekuomet neturime vaikų, mes juos gauname. Ir kartais ne tokiam ilgam laikotarpiui, kokiam tikėjomės ar vylėmės. Bet tai vis viena geriau nei niekuomet jų neturėti".