Siūlai siūlai susivykit

Man dabar mezgimo periodas. Mezgu daug ir noriu megzti dar daugiau (bet vaikai trukdo :) Aišku, noriu ir skaityti (bet skaityti noriu visada, o mezgimas labai periodinis reikalas...).
Prieš 1,5 mėnesio numezgiau Adomui liemenę. Paklausiau kokios norėtų, ir negavusi aiškaus atsakymo įsiūliau liemenę su Žaibu Makvynu. Adomas gimtadienio proga iš pusbrolių gavo knygutę Ratai, ir jam mintis apie tokią liemenę labai patiko. Turėjau žalių siūlų, kurių jau keli metai kaip niekur negalėjau panaudoti (mezgiau ir kepurę sau, ir liemenę, ir kojines (nors koks čia mezginys :), nelipo niekur tie siūlai nors tu ką. O štai liemenė Adomui - kaip tik. Numezgiau aš ją labai greitai. Visos bėdas prasidėjo su Žaibu...Pasirodo siuvinėtas piešinukas labai sustorina mezginį, o jeigu dar ir siūlai ne iš plonųjų (siuvinėjau pirma kartą, tai nieko apie šitą meną nežinojau...), tai gaunasi kaip ir neperšaunama liemenė. Bet mano vaikui patiko. Patiko tol, kol nepabandėm aprengti.  Nes graži apykaklė - visiškai nereiškia - telpanti galva... Bet po n karų bandymų ir mano tampymų, mano sūnus vis dėl to liemenę apsirengia (kol kas dar negavom darželyje pastabų iš auklėtojų, tai matyt jos ir kažkokiu būdu tą liemenę aprengia...) Įdomiausia dalis ta, jog aš siuvinėjusi 3 savaites Žaibą nutariau, jog atrodo jis nelabai kaip, ir reikia jį nuardyti. Marius ta mintim pakraupo (laiko sąnaudos ir t.t., ir t.t..), bet pora kartų garsiai užsiminusi, kad GAL reikėtų nuardyti sulaukiau iš Adomo pritarimo - REIKIA ARDYTI. Nu aš ir nuardžiau...Ardžiau dar 4 dienas, nes, pasirodo, ne taip ir lengva...
Rodomės liemenę (idėja pagauta interneto platybėse, ir visai neorginali, bet liemenė labai labai smagi)

Kitas mezginys - liemenė Urtei. Gerai pataria visos senos mezgėjos, jog svarbiausia - GERAI ATSISKAIČIUOTI AKIS. Bet kadangi mezgėja aš belenkokia, tad liemenė gavosi iš antro karto. Pirmas variantas buvo Adomo dydžio vaikui, o kadangi liemenės norėjau Urtulei dabar, permezgiau. Vėlgi, Marius liko nesupratęs tokio mano poelgio. Nu vyras, nieko nepadarysi.

Nuotrauka nelabai kokia, galvoju, jog teks kada gražiai nufotografuot.

Kitas mezginys - megztukas Urtei. Iš rožinės moheros. Nei rožinė spalva, nei mohera - nėra mano stichija, bet kadangi turėjau siūlų...O gavosi labai neblogai. Urtė jau buvo poliklinikoje ir atrodo super. Prie megztuko priderintos ir blauzdinės.

 Ai, dar numezgiau šaliką Urtei, nes tinkančio tikrai neturėjo. Ir netgi kutus padariau pagal visas rekomendacijas - su pagarinimu virš garų, bet tai tikai naudingas daiktas :)

 

O dar numezgiau suknelę Velykoms. Antrą kartą permezginėjau priekį (Mariui nesakiau, pakaks žmogui stresuoti...). Rezultatą įkeliu, gal kada ir su modeliu įamžinsiu :) (tik kažkodėl labai jau keistos spalvos nuotraukoje ta suknytė, iš tiesų tai jinai gražios gražios geltonos spalvos).

Eilėje laukia liemenė Adomui, nes balandžio 5 d. bus katinukas, ir sugalvojau, jog katinui labai tinka ruda liemenė+balti marškinukai+bitė/peteliškė :) Ir seniai seniai eilėje stovintis šalikas Geltona-žalia-raudona (laukia jau nuo praeitų metų kovo...)

Urtei 9

Pati netikiu, bet mano mažajai - 9 mėnesiai. Per šį mėnesį įvyko visko ir daug. Tiek fizinėje raidoje, tik pasaulio pažinime.

Pirmiausia, tai šį mėnesį supratom, jog auginam maminuką vaiką. Urtei labai labai labai reikia mamos. Kadangi kelis kartus buvau išėjusi į lėlių gaminimo kursus, Urtei tai labai nepatiko. Kol buvo su močiute - tobulas vaikas, nei verkė, nei kaip kitaip aikštijosi, tačiau man sugrįžus, tik įžengus pro duris pasipylė didelės didelės ašarėlės. Urtė neleido net iš kambario išeiti, kad tik mama vėl kelioms valandoms nedingtų. Šiuo metu mano geriausia draugė yra Urtė :) Arba aš jos (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi :)

Urtulė vis dar yra neišpasakyto linksmumo vaikas. Tėčiui grįžus, iškart apdovanoja jį savo nuostabia šypsena ir veržiasi pas jį ant rankų. Vis dar labai veikia tėvus triukas su iškeltomis rankytėmis į viršų. Nu tiesiog neina nepaimti (uch ir gudrūs tie mažieji :)  

Tačiau Urtė moka ir pykti, tuomet barasi ABDI ABDI, o jeigu jau visai vaikui nervai nelaiko, tuomet pradeda purkšti BRRRRR - bet tai jau būna labai piktas vaikas.

Šį mėnesį Urtei vėl pakilo temperatūra. Kadangi temperatūra nekrito 6 dienas, gydytoja išrašė antibiotikų. Tik pradėjus juos gerti, pastebėjau, kad apatinėse dantenose yra vos matomas ruoželis -  Urtė augina labai aštrų dantuką. Džiaugsmo buvo visai šeimai. Ypač tėtukai labai laukė Urtės dantukų (nors aš tai pernelyg nesureikšminau, Pi ir metukų tortą valgė bedante burna, ir nieko). Kaip liūdnai juokavau - antibiotikai nuo dantų dygimo neišgelbėjo. Oficiali pirmojo dantuko pasirodymo data - kovo 22 d.

Urtė apetitu nesiskundžia ir labai gerai suvalgo visą jai duodamą porciją. Tik paėmus kraujo tyrimą paaiškėjo, jog pas mergytę labai didelė mažakraujystė (???) Nesuprantu kodėl taip neįsisavinama geležis, nes tai vaikas, kuris VALGO...Dabar po 6 lašus 2 kart dienoj geria Hemofer, ir tai tikrai padės (bet bjaurus be galo reikalas, nes purtosi vaikas gal 5 minunutes po to, ir dar be galo įtariai šnairuoja į visus mano pasiūlytus šaukštelius...)

Šį mėnesį Urtė išmoko pati atsisėsti. Pačio pirmo karto nemačiau, tik paguldžius atsisukau po keliolikos sekundžių ir matau, jog mano vaikas SĖDI :) (kovo 11 d.) O atsisėdimo technika labai paprasta - pirmiausiai reikia atsiversti ant pilvuko, tuomet atsistoti ropomis ir padėti užpakaliuką į šalį - štai ir viskas - SĖDI. 

Močiutės megztos vilnonės kojinės - niam niam kaip skanu. Ir labai paprasta nusimauti, ir labai skanu ragauti :)

 

Urtė lovytėje labai ne tik stabiliai klūpo, bet dar ir pasisupa. Kad neišsiverstų - užkėlėm į viršų lovytės kraštą ir jau kitą rytą mūsų vaikas lovytėje stovėjo. Atsistoja labai greitai, tiesiog žaibo greičiu sudėlioja kojytes ir jau stovi tvirtai įsikibusi į kraštą (kovo 16 d.)

 Vintažinė mergaitė :) Šį megztukėlį nešiojau aš maža, nešiojo ir mano brolis (o gal ir Viliukas :). Adomui buvau uždėjusi kokį vieną kartelį, o Urtulė šituo megztuku puošiasi daug dažniau. Vien kutai ko verti :)

Ropoti sekasi vis geriau ir geriau. Netgi nemenkus atstumus Urtė (bent pradeda) nuropoja labai ryžtingai (užfiksavau kovo 22 d.). O šiaip tai nereali veikla - daužyti vieną kaladėlę į kitą, prieš tai abi palaižius (labai tikiuosi, kad tie dažymai tai ne genetiškai persidavęs reikalas, nes Adomėlis dar ir dabar kala su bet kuo ir bet kur...)

S. Meyer "Saulėlydis", "Jaunatis", "Užtemimas" ir "Brėkštanti aušra"

Kai viena draugė paskolino S. Meyer knygų komplektą ir pasakė, jog labai įdomu...apie vampyrus...Tiesą sakant, pagalvojau, jog tokia literatūra tikrai ne man. Bet pasirodo dar ir kaip klydau. Kai pradėjau skaityti - nesustojau kol nepabaigiau visų keturių. Skaičiau verdama košę Adomui, stumdžiau vežimėlį migdydama Urtę ir skaičiau (nors taip Urtė ir nemiega...), ir t.t. Netgi su Mariumi peržiūrėjom visus filmus (nebuvom to darę kokius dvejus metus tai tikrai...) Ir vis dėlto vis tiek nesupratom ką toks knygos tokio turi, kad taip įtraukia. Lyg ir eilinė meilės istorija, ir literatūrinė kalba labai paprasta...Bet įtraukia taip, kaip įtraukdavo knygos paauglystėje, kai pradedi skaityti ir negali sustoti. Geros knygos, kurias rekomenduosiu perskaityti savo vaikams :)

Lėlė

Mano pirmoji padaryta lėlė. Kol kas be vardo (bet būtinai bus :) Laikas - 7-dieniais pavogtas iš vaikų. Vieta - Vilniaus mokytojų namai.

 

 

 

Procesas vyksta

 Likimo draugių apsuptyje