Urtei 9

Pati netikiu, bet mano mažajai - 9 mėnesiai. Per šį mėnesį įvyko visko ir daug. Tiek fizinėje raidoje, tik pasaulio pažinime.

Pirmiausia, tai šį mėnesį supratom, jog auginam maminuką vaiką. Urtei labai labai labai reikia mamos. Kadangi kelis kartus buvau išėjusi į lėlių gaminimo kursus, Urtei tai labai nepatiko. Kol buvo su močiute - tobulas vaikas, nei verkė, nei kaip kitaip aikštijosi, tačiau man sugrįžus, tik įžengus pro duris pasipylė didelės didelės ašarėlės. Urtė neleido net iš kambario išeiti, kad tik mama vėl kelioms valandoms nedingtų. Šiuo metu mano geriausia draugė yra Urtė :) Arba aš jos (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi :)

Urtulė vis dar yra neišpasakyto linksmumo vaikas. Tėčiui grįžus, iškart apdovanoja jį savo nuostabia šypsena ir veržiasi pas jį ant rankų. Vis dar labai veikia tėvus triukas su iškeltomis rankytėmis į viršų. Nu tiesiog neina nepaimti (uch ir gudrūs tie mažieji :)  

Tačiau Urtė moka ir pykti, tuomet barasi ABDI ABDI, o jeigu jau visai vaikui nervai nelaiko, tuomet pradeda purkšti BRRRRR - bet tai jau būna labai piktas vaikas.

Šį mėnesį Urtei vėl pakilo temperatūra. Kadangi temperatūra nekrito 6 dienas, gydytoja išrašė antibiotikų. Tik pradėjus juos gerti, pastebėjau, kad apatinėse dantenose yra vos matomas ruoželis -  Urtė augina labai aštrų dantuką. Džiaugsmo buvo visai šeimai. Ypač tėtukai labai laukė Urtės dantukų (nors aš tai pernelyg nesureikšminau, Pi ir metukų tortą valgė bedante burna, ir nieko). Kaip liūdnai juokavau - antibiotikai nuo dantų dygimo neišgelbėjo. Oficiali pirmojo dantuko pasirodymo data - kovo 22 d.

Urtė apetitu nesiskundžia ir labai gerai suvalgo visą jai duodamą porciją. Tik paėmus kraujo tyrimą paaiškėjo, jog pas mergytę labai didelė mažakraujystė (???) Nesuprantu kodėl taip neįsisavinama geležis, nes tai vaikas, kuris VALGO...Dabar po 6 lašus 2 kart dienoj geria Hemofer, ir tai tikrai padės (bet bjaurus be galo reikalas, nes purtosi vaikas gal 5 minunutes po to, ir dar be galo įtariai šnairuoja į visus mano pasiūlytus šaukštelius...)

Šį mėnesį Urtė išmoko pati atsisėsti. Pačio pirmo karto nemačiau, tik paguldžius atsisukau po keliolikos sekundžių ir matau, jog mano vaikas SĖDI :) (kovo 11 d.) O atsisėdimo technika labai paprasta - pirmiausiai reikia atsiversti ant pilvuko, tuomet atsistoti ropomis ir padėti užpakaliuką į šalį - štai ir viskas - SĖDI. 

Močiutės megztos vilnonės kojinės - niam niam kaip skanu. Ir labai paprasta nusimauti, ir labai skanu ragauti :)

 

Urtė lovytėje labai ne tik stabiliai klūpo, bet dar ir pasisupa. Kad neišsiverstų - užkėlėm į viršų lovytės kraštą ir jau kitą rytą mūsų vaikas lovytėje stovėjo. Atsistoja labai greitai, tiesiog žaibo greičiu sudėlioja kojytes ir jau stovi tvirtai įsikibusi į kraštą (kovo 16 d.)

 Vintažinė mergaitė :) Šį megztukėlį nešiojau aš maža, nešiojo ir mano brolis (o gal ir Viliukas :). Adomui buvau uždėjusi kokį vieną kartelį, o Urtulė šituo megztuku puošiasi daug dažniau. Vien kutai ko verti :)

Ropoti sekasi vis geriau ir geriau. Netgi nemenkus atstumus Urtė (bent pradeda) nuropoja labai ryžtingai (užfiksavau kovo 22 d.). O šiaip tai nereali veikla - daužyti vieną kaladėlę į kitą, prieš tai abi palaižius (labai tikiuosi, kad tie dažymai tai ne genetiškai persidavęs reikalas, nes Adomėlis dar ir dabar kala su bet kuo ir bet kur...)