Lėlė

Mano pirmoji padaryta lėlė. Kol kas be vardo (bet būtinai bus :) Laikas - 7-dieniais pavogtas iš vaikų. Vieta - Vilniaus mokytojų namai.

 

 

 

Procesas vyksta

 Likimo draugių apsuptyje

Urtei 8

Šis mėnuo ėmė ir dingo. Net nesupratau kaip. Vis pafotografuoja Urtę, nes nuotraukose ypač matosi kaip tie mano vaikai auga ir keičiasi. Taigi, perkėlusi nuotraukas rūšiavau į failus - 7 mėnuo, 9 mėnuo, o 8-tas mėnuo ėmė ir pasimetė... Bet teisingumas turi būti atstatytas :) Taigi, Urtės 8 mėnuo.
Pirma mintis - DAUG :) Mano mergytė jau paauginta. Kartais pasižiūriu į Adomą ir Urtę ir pati netikiu, jog tai mano visai jau ir nemaži vaikai :)
Statistika:
Dantukų - 0. Dingo net seilėtekis (???)
Ligos ligelės - 1. Manau, kad šį mėnesį Urtulė sirgo tridiene karštine (nes gydytoja ligos taip ir neįvardino...) Tris dienas laikėsi labai aukšta temperatūra, o ketvirtą - truputį pabėrė pilvuką. Bet kas baisiausia - ištino viršutinė lūpytė. Ir ne truputį. Vaikas lyg botulino toksino injekciją pasidaręs atrodė... Aš nutariau, jog tai Herpes virusas ir gydžiau nuo Herpes viruso (vaistukai padėjo, nors gydytoja sakė, jog tai negali būti herpesas - beje, jinai nematė kaip ta lūpytė atrodė...).

Pomėgiai. Labai išryškėjo aistra skudurams. Tinka viskas - merliukai, brolio pižama, užuolaidos... Ta močiutė, kur arti (taip Adomas vadina Vilniuje gyvenančią močiutę) pakomentavo, jog Urtė - tikra mergaitė - mėgsta skudurus :)

Kitas, ne mažiau patinkantis objektas - mano gėlės. Nors kol kas šis pomėgis dar tik „įsisiūbuoja", bet manau, jog ateityje tėtis  gėles neš į miegamą....Urtė nulaižo visus apatinius lapus ir iš žemių išjudina šaknis...Manau, jog tai irgi labai mergaitiškas pomėgis :) 

Žaidimai su broliu darosi vis įdomesni, nes vaikštynė atvėrė neribotas (nu gerai, beveik neribotas...) galimybes transportuotis kur tik panorėjus. Kol kas dar sunkokai sekasi (kažkaip Urtė vis įsigudrina išslyst... Adomui taip neišeidavo, nes matyt didesnis buvo). Bežaidžiant su broliu buvo tik vienas nevykęs kartas, kai Adomėlis pamėgdžiodamas tėčio žaidimą su Urtę įkando į pilvą sesei.

Pats skaniausias vėžlys. Tiksliau jo šukuosena. Nu žiauriai skanu... :)

Planai: adatinė

Planuoju mamai Motinos dienos proga išsiuvinėti adatinę. Planuoju gal treti metai (taip pradedu planuoti gal kokie du mėnesiai prieš). Bėda tame, kad turi labai negerą savybę - pradėti planuoti iš anksto (netgi labai labai iš anksto), taip ir nepereinant prie veiksmų. Viskas spėja "perdegti" planų stadijoje. Pradedant gimtadienių šventimo palnais ir baigiant įvairiausiais rankdarbiais. Bet šiemet pasiryžau - adatinė tikrai bus.
Prieš kelis metus išsiuvinėjau adatinę Mariaus mamai, ir pagauta azarto, išsiuvinėjau dar vieną (bet kadangi, azartas baigėsi, tad ir sagutės per viduriuką, kaip priklauso, neįsiuvau ir tikriausiai jau neįsiųsiu...).

Trimečio manijos...

Jau rašiau, jog mane apėmusi baisi mezgimo manija, o pas Adomą šiuo metu - dėlionių manija. Ilgą laiką jis visoms dėlionėms buvo gana abejingas, o štai jau geras mėnuo, kai visą laiką dėlioja. Prieš tai buvo užduotėlių darymo periodas, kai visą laisvą laiką - t.y. visą dieną spręsdavom užduotėles - aš paskaitydavau ką reikia daryti, o jis, pasiraitovęs rankoves, skaičiuodavo, grupuodavo, piešdavo ir t.t. Adomas lengvai sudeda 54 dalių dėliones (visa laimė, kad Maximoje jų tikrai didelis pasirinkimas ir ne karvę kainuoja :)
Dar viena nereali dėlionė - su Europos žemėlapiu (net man naudinga, nes labai daug ko sužinojau).

Pepei 7

Mūsų sesei - jau 7! Šį mėnesį Urtė gavo pravardę - Pepė :) Ir tai vis per čiauškėjimą - PE PE PE. Taip ir brolį kviečia, ir ant langų briedžius kalbina, ir tėtei pasakoja kas gero per ilgą dienelę įvyko...Kalbant su mama telefonu jinai net kelis kartus perklausė, ar tai ne Adomas čiauška. Ot tokia pas mus Urtė čiauškalė :) Mergaitė VISUOMET geros nuotaikos (net keista, į kurį čia iš tėvų??) Keliasi ir 5 val., ir 6 (kai pramiega...), bet su tokia gera nuotaika ir plačiausia šypsena, kad net pykti neina ant vyturiuko :)

 Po techninės apžiūros poliklinikoje, 6 mėn. ir 3 savaičių Urtulė sveria 6,270 kg (labai labai mažai...), ūgis - 64 cm (galvojau, kad visai nieko, bet irgi iš Ūgio-svorio kreivės iškrenta), krūtinės apimtis - 41,5 cm, galvytės apimtis - 41 cm.
Labai laukiam dantukų ir kiekvieną zirzaliavimą nurašom jiems. Bet kaip nėra, taip nėra.

7 mėnesį Urtė paragavo mėsytės. Kuo jau kuo, o apetitu panelė visai nesiskundžia. Man taip keista, kad turiu valgantį vaiką :) Adomui valgant dar ir dabar jo kąsnius skaičiuoju, kiek papuola į skranduką mėsos, daržovių ar vaisių.

Rimta mergaitė ;) 

 

 Su geriausiu draugu Broliu

 Kaimynai paskolino sūpynes. Skanios nerealiai (sakiau, kad gal kokiom bulvėm aptepsiu, tai vaikas ir pasisups, ir pavalgys :) 

 Urtė bando ropoti. Atsistoja ant keturių kaip kačiukas ir siūbuoja pirmyn-atgal. Nelabai dar išsiaiškino, ką reikia toliau daryti.

 Paklūpojus kelias minutes, BŪTINAS poilsis :) 

 Urtė labai greitai išmoko vartytis. Patiesiu dekutį, bet tai visai nepadeda, nes per akimirką jinai nuo TV spintučių gali atsivolioti iki balkono durų ar viryklės.

 Tradicinė nuotrauka (bent mano vaikystės albume pilna tokių - baltai-juodų nuotraukų gulint ant pilvuko :)

 Gerai, kol maža gali ir po spintute palysti :) Kaltas TIK atbulinis bėgis. Į priekį vis dar nelabai išeina atsivoliot :)

Sniegnešys

Vienas iš didžiausių žiemos malonumų - leistis nuo kalniuko :) O jeigu dar su tėčiu, tai iš viso - JĖGA.  Nors jau po poros nusileidimų kartu su tėčiu, Adomas paprašė, kad tėtis jam netrukdytų čiuožti... Gerai, kad mūsų namai pastatyti labai kalvotoje vietovėje, toli nereikia eiti iki kalniuko. Kitas gan keistas reikalas - Adomo aistra sniego/ledo nešiojimui...Visuomet eidamas pasiima kokį ledo gabalą (kuo didesnis - tuo geriau) ir nešasi...A mažna ką, gal kitur nebus...

 

"Kalifo rūmai"

Dviem žodžiais - puiki knyga. Man patiko.

Ne dviem žodžiais - Tahiras Shahas leidžiasi į avantiūrą. Įsigyja nepaprastai žavų, bet apgriuvusį namą Dar Kalifa – kalifo rūmus – Kasablankoje, išsiveža žmoną, mažą dukrytę ir trijų savaičių sūnelį ir pradeda naują gyvenimą. Tačiau jis nė nenumanė, kad nuostabiuose kalifo rūmuose jo lauks tarnai, kurie tvarkys šeimininko gyvenimą savaip, gausybė džinų, kuriems išvaikyti reikės daugybės egzorcistų... Kad Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys. Niekuo negalima tikėti, niekas nėra toks, koks atrodo. Rausvas glitėsis ant kambario sienos, pasirodo, yra paslaptingas sėkmę nešantis ženklas, o geriausi staliai... bepirščiai. Tahiras Shahas atkakliai stengiasi prisijaukinti Maroką, Kasablanką ir kalifo rūmus, o skaitytojui telieka pripažinti, kad nieko juokingesnio ir labiau jaudinamo už tas pastangas jam nėra tekę girdėti. Daugybė nuostabiausių istorijų – apie knygų siuntą iš Anglijos, apie vėžlio pirkimą, džinų išvarymą, plytelių klojimą – rytietiškai puošnios kaip tūkstantis ir viena naktis, išmintingos ir juokingos. Tai knyga, kurią skaitant Maroko saulė nejučia nušvis kiekvieno gyvenime.

 

Pirmoji naktis, kurią praleidome Kalifo rūmuose, prilygo iniciacijai. Sargai mus meldė ten nenakvoti, kol nebus įveikti siautėjantys džinai. Aš audringai protestavau. Atrodė visiška beprotybė kraustytis į viešbutį, turint savo namus. Po ilgų derybų Hamza, Osmanas ir Lokys suprato, kad manęs neperkalbės. Tad nutarė nusileisti, tik liepė pažadėti, kad laikysimės keleto nurodymų. Privalėjome visi miegoti viename kambaryje ant to paties purvino čiužinio, aplink kurį anglies gabalu apibrėžtas ratas. Buvome primokyti šiukštu neatidaryti langų, nors ir kaip kankintų alinanti vasaros kaitra. Dar negalima buvo dainuoti, juoktis ar kalbėti bent kiek garsiau negu pašnibždomis. Paklausiau kodėl.
– Nes supykdysite džinus.
Sargai trumpai pakartojo draudimų sąrašą: „Nesijuokti, nekalbėti, nevaikščioti, vengti netyrų minčių.“
– Ar tai viskas? – paklausiau.
Osmano šypsena dingo.
– Ne, ne, – baugščiai atsakė jis. – Jums reikia prisiminti kai ką daug daug svarbesnio.
– Ką?
– Jei nepaklusite, jus ištiks žodžiais neapsakomos baisybės.
Mano žmona pakėlė akis į dangų.
– Kas gi dar?
Lokys garsiai nurijo seilę.
– Kad ir kas atsitiktų, – iš siaubo kūprindamasis, prakalbo jis, – naktį nieku gyvu nesiartinkite prie tualeto.
Kaip netrukau sužinoti, klastingas džinas negali nė svajoti apie patogesnę slėptuvę negu vandens telkinys.
Rachana, kuri vos prieš tris savaites buvo pagimdžiusi mūsų sūnų Timūrą, užspringo.
– Tai neįmanoma, – nukirto ji.
– Mes pasistengsime, – nuolankiai atsakiau aš.