"Kalifo rūmai"

Dviem žodžiais - puiki knyga. Man patiko.

Ne dviem žodžiais - Tahiras Shahas leidžiasi į avantiūrą. Įsigyja nepaprastai žavų, bet apgriuvusį namą Dar Kalifa – kalifo rūmus – Kasablankoje, išsiveža žmoną, mažą dukrytę ir trijų savaičių sūnelį ir pradeda naują gyvenimą. Tačiau jis nė nenumanė, kad nuostabiuose kalifo rūmuose jo lauks tarnai, kurie tvarkys šeimininko gyvenimą savaip, gausybė džinų, kuriems išvaikyti reikės daugybės egzorcistų... Kad Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys. Niekuo negalima tikėti, niekas nėra toks, koks atrodo. Rausvas glitėsis ant kambario sienos, pasirodo, yra paslaptingas sėkmę nešantis ženklas, o geriausi staliai... bepirščiai. Tahiras Shahas atkakliai stengiasi prisijaukinti Maroką, Kasablanką ir kalifo rūmus, o skaitytojui telieka pripažinti, kad nieko juokingesnio ir labiau jaudinamo už tas pastangas jam nėra tekę girdėti. Daugybė nuostabiausių istorijų – apie knygų siuntą iš Anglijos, apie vėžlio pirkimą, džinų išvarymą, plytelių klojimą – rytietiškai puošnios kaip tūkstantis ir viena naktis, išmintingos ir juokingos. Tai knyga, kurią skaitant Maroko saulė nejučia nušvis kiekvieno gyvenime.

 

Pirmoji naktis, kurią praleidome Kalifo rūmuose, prilygo iniciacijai. Sargai mus meldė ten nenakvoti, kol nebus įveikti siautėjantys džinai. Aš audringai protestavau. Atrodė visiška beprotybė kraustytis į viešbutį, turint savo namus. Po ilgų derybų Hamza, Osmanas ir Lokys suprato, kad manęs neperkalbės. Tad nutarė nusileisti, tik liepė pažadėti, kad laikysimės keleto nurodymų. Privalėjome visi miegoti viename kambaryje ant to paties purvino čiužinio, aplink kurį anglies gabalu apibrėžtas ratas. Buvome primokyti šiukštu neatidaryti langų, nors ir kaip kankintų alinanti vasaros kaitra. Dar negalima buvo dainuoti, juoktis ar kalbėti bent kiek garsiau negu pašnibždomis. Paklausiau kodėl.
– Nes supykdysite džinus.
Sargai trumpai pakartojo draudimų sąrašą: „Nesijuokti, nekalbėti, nevaikščioti, vengti netyrų minčių.“
– Ar tai viskas? – paklausiau.
Osmano šypsena dingo.
– Ne, ne, – baugščiai atsakė jis. – Jums reikia prisiminti kai ką daug daug svarbesnio.
– Ką?
– Jei nepaklusite, jus ištiks žodžiais neapsakomos baisybės.
Mano žmona pakėlė akis į dangų.
– Kas gi dar?
Lokys garsiai nurijo seilę.
– Kad ir kas atsitiktų, – iš siaubo kūprindamasis, prakalbo jis, – naktį nieku gyvu nesiartinkite prie tualeto.
Kaip netrukau sužinoti, klastingas džinas negali nė svajoti apie patogesnę slėptuvę negu vandens telkinys.
Rachana, kuri vos prieš tris savaites buvo pagimdžiusi mūsų sūnų Timūrą, užspringo.
– Tai neįmanoma, – nukirto ji.
– Mes pasistengsime, – nuolankiai atsakiau aš.