„The Reader“ Bernhard Schlink

Book.

The Reader by Bernhard Schlink is the story of 15-year-old Michael Berg, who has an affair with Hanna, a woman more than twice his age. One day she disappears, and he expects to never see her again. Years later, he runs into her at a trial where she is accused of a Nazi crime. Michael must then wrestle with the implications of their relationship and whether he owes her anything.

 

 

“There's no need to talk about it, because the truth of what one says lies in what one does.”  

“Why? Why does what was beautiful suddenly shatter in hindsight because it concealed dark truths? Why does the memory of years of happy marriage turn to gall when our partner is revealed to have had a lover all those years? Because such a situation makes it impossible to be happy? But we were happy! Sometimes the memory of happiness cannot stay true because it ended unhappily. Because happiness is only real if it lasts forever? Because things always end painfully if they contained pain, conscious or unconscious, all along? But what is unconscious, unrecognized pain

 

 

 

Movie.

The Reader is a 2008 German-American romantic drama film, Ralph Fiennes and Kate Winslet star along with the young actor David Kross. It   It was the last film for producers Anthony Minghella and Sydney Pollack, both of whom had died before it was released. Production began in Germany in September 2007, and the film opened in limited release on December 10, 2008. 

 

All films are hard, but this one was harder than most and, as it turned out, crueller...

Author.
Bernhard Schlink is a German jurist and writer. He became a judge at the Constitutional Court of the federal state of North Rhine-Westphalia in 1988 and has been a professor of public law and the philosophy of law at Humboldt University, Berlin, Germany since January 2006.

Pirmiausiai pažiūrėjau filmą. Tikrai nelengvas ir verčiantis mąstyti. Pažiūrėjus filmą man atrodė, jog skaitytojas tik Michael. Tuomet pradėjau skaityti knygą - ir supratau, kad skaitytoja ir Hanna. Ir ne tik ji. Tikriausiai ligotos ir silpnos kalinės koncentracijos stovykloje skaitančios Hannai knygas - irgi skaitytojos su sava perskaityta istorija...

 

Savaitė...Mėnuo...Savaitė

Savaitė

Su spalvomis...

Su vasaros vidurio kvepėjimu...

Su žieminės arbatos kvapais...

Dangaus gyliu...

Su rūpestėliais...

 

Mėnuo

Mes su Mariumi grįžome namo (jau dabar namais vadinu Antrimą...), o vaikai liko Lietuvoje pas mano tėvus. Ilgesys labai graužia širdį, gerai, kad daug, tai neturiu per daug laiko verkšlenimams... Vaikams Lietuvoje gerai. Pirmoji savaitė buvo adaptacinė. Močiutė sudiktavo savo taisykles. Antroji savaitė buvo Adomo ir Urtės taisyklių savaitė. Ir štai jau kelios savaitės, kai Vilkaviškyje nusistovėjusios taisyklės, prisiderinę vieni prie kitų tiek maži, tiek dideli. Niekuomet tokiam ilgam laikui nebuvome palikę vaikų, o ir mano tėvai taip gerai nepažinojo anūkų, kaip pažins po šios vasaros...

 

Savaitė

Marius skrenda pasiimti vaikų rugpjūčio 5 d. Valio!

Kai mama girdi ką sako vaikai

Prieš duodant bučkį atsisveikinant prie mokyklos Adomo komentaras:

–Oooo, nusimato romantika.

 

 

Einam iš Tesco užsipirkę maisto visai savaitei, o Tesco visai nearti, reikia kėblinti iki jos bent 20 min., tad pokalbiams laiko turim iki valiai, Adomas ir sako:

– Mama, tai tavo paprastas išprotėjimas...Nes gali būti dar ir nepaprastas...

 

Vis prašau Adomo papasakoti kokią nors istoriją, ir vienoje istorijoje buvo Laisvo proto šalis. Tai šalis, kurioje labai gera gyventi...Norėčiau ir aš į tokią šalį :)

 

Adomui dabar labai norisi eiti į bažnyčią. Nežinau iš kur čia toks noras, bet labai prašo, kad vis nueitume. Bandau jam aiškinti, kad mes katalikai, dėl to į visas iš eilės Airijoje bažnyčioje negalime eiti melstis. O Urtė, kaip ir tėtis, eidama bamba:

–Aš tikrai nebūsiu katalikė. Aš būsiu princesė.

 

O pas mus pavasaris jau atkeliavo. Velykinės, jau net kelių savaičių, pavasarinės nuotraukos.

 

Kuriamės Antrime

Marius mūsų šeimos būseną einamuoju momentu apibūdina vienu žodžiu - vis dar kuriamės :) Aš vis dar siuntinėju CV ir pagaliau pradedu suprasti, kad darbo šitoje saloje negausiu ir tikriausiai teks keltis į gretimą salą. Dažnai dabar mintyse (gal reikėtų pradėti ir garsiai...) kartoju, kad mes esame nuotykių ir emocijų kolekcionieriai, o ne daiktų :) Vakar parsivežėm padėvėtą šaldytuvą, ir Marius su ilgesiu balse prisiminė, kad namuose Vilniuje, viskas buvo nauja, gražu, taip kaip mes norėjome... O čia - nuomuota, neaišku ar ilgam...Bet man lengviau galvoti, kad tai mūsų gyvenimo nuotykis :) 

Adomas jau sudalyvavo Olympis konkursuose - Lietuvių kalboje, Biologijoje ir Anglų kalboje. Dar liko Lietuvių kalba ir Technologijos. Nu o rytoj - Kengūra. Žiūrėsim kaip čia seksis. O gal ir balus prisiminimui reikėtų surašyti į blog'ą, nes tikrai negėda tokius prisiminti :)

Urtė praeitą savaitę gavo geriausios savaitės mokinukės apdovanojimą. Šaunuolė ta mano mergaitė :) 

O Adomui - Hario Poterio periodas. Hario Poterio serijas žiūri ne po vieną kartą, o patikusias vietas net po keliolika kartų. Nori, kad jo geriausia draugė būtų Hermiona ir tempia namo visas surastas lazdas, tikėdamasis, kad tai bus stebuklingosios lazdos - lazdelės.

Pirmasis 2015 metų įrašas

Jau eina pirmasis 2015-ųjų metu mėnuo į pabaigą, o įrašas tik pirmas. Ir dar sukasi galvoje mintys, jog kiek visko liko neaprašyta. O taip norėtųsi susirankioti kasdienybės trupinėlius ir pasidėti saugiai saugoti atmintyje ir širdyje, Ir visi kurie sako (o tokių buvo tikrai ne mažai...), kad kai augini vaikus reikia užsirašinėti jų mintis ir pasisakymus, nes viskas labai greitai užsimiršta  - yra 100 procentų teisūs. 

Nu tai ką, bandysiu atgaivinti atmintį ir pasivaikščioti kol kas dar ne visiškai smėlio užpustytais atminties ir širdies takeliais. Tiesa, buvo mintis sukurti dar vieną blog'ą (DAR VIENĄ???), apie gyvenimo pradžią Šiaurės Airijoje ir kaip mums seksis toliau, bet gerai pagalvojus, tai gal užteks tik „užtaginti“ - Gyvenimas ŠA :) 

Pats didžiausias mūsų 2015-ųjų metų pokytis - viską paliekame Lietuvoje ir keliaujame pas tėtį į Šiaurės Airiją. Jis ten jau nuo spalio pradžios. Tai nėra lengvas sprendimas. Sunkiausiai matyti, kaip vaikai turi palikti draugus, nes ir Adomas, ir Urtė labai saugiai ir puikiai jaučiasi tiek mokykloje, tiek darželyje, Rugsėjo mėnesį Adomui pradėjus lankyti mokyklą, turėjom tikrai nemažai streso, ir tik viskas susidėliojo į savo vietas - vėl viską keičiame, krauname lagaminus ir keliaujame. Jeigu ne tikėjimas, kad viskas bus labai gerai, tikrai nebūtume tam pasiryžę. Gyvenime priimant sudėtingus sprendimus - tik taip einama į priekį. Yra daug pliusų, ir nemažai minusų, bet kaip Marius sako, reikia pabadyti dabar, nes vėliau  - gali būti per vėlu.
Taigi, leidžiamės į naują, šiek tiek bauginančią, gyvenimo kelionę :) Marių erzindama juokauju, kad po kokių 5-erių metų - kelsimės gyventi į Belgiją ;) Tai tik pradžia.