Draugystė

Adomas darželyje turi geriausią draugę Ameliją. Labai gražiai vaikai draugauja. Adomas labai nuliūdo, kai sužinojo, kad mokysis skirtingose mokyklose. Kai Amelija atostogavo apsikeitė su viena grupioke spintelėmis, kad būtų šalia Amelijos spintelės. Vėliau (kai Amelija vis dar atostogavo) - įsikėlė daiktus ir į jos spintelę. Prieš kelias dienas paklausė, ar negalėtų atiduoti Amelijai mūsų raudono telefono, nes jai tėvai nupirks tik kai sueis 10 arba 12 metų. Pasakiau, kad gal Amelijos tėveliai turėtų tuo pasirūpinti. Tuomet Adomas užrašė savo telefono numerį ant nupieštos su daug širdelių atvirutės. Su Mariumi vis pajuokaujame, kad tai r i m t a...

Pirmoji Adomo „selfi“ (o gal „wefie“ :)

 

Dabar man „tapinant“ Adomas piešė Amelijai atvirutę su širdelėmis ir paklausė, ar galės paskaityti, ką aš rašau apie jo ir Amelijos santykius...(ir iš kur tokie žodžiai mano vaiko lūpose??? :)

Tas, kur pjauna ir princesė

Važiuojam iš darželio namo. Aš visa rimta vairuoju. Vaikai, kaip bebūtų keista, ramiai šnekučiuojasi (nes paprastai klykia, kad karšta, kad pas tėtį mašinoj daug daug geriau, nes nedušna ir t.t.). Adomas man sako: – Mamyte, kai užaugsiu ir būsiu daktaras, tai nebūsiu tas, kuris naktį dirba. Naktinės pamainos – ne man. Ir šiaip, būsiu tas, kuris pjauna. Aš jo klausiu: – Tai chirurgas? Labai įdomi specialybė. Urtė tuo tarpu įsiterpia į pokalbį: – O aš tai būsiu princesė. Adomas čia jau neištveria (nes ten kur nėra logikos – jam nelaiko nervai): – Bet Urte, tu gi pati supranti, kad tokios specialybės nėra??? Urtė jam atšauna: – Nu bus. Aš būsiu.

Važiuojam kaiman. Fotografas: mama. Vairuotojas: tėtis.

Molėtai (arba po 5 su puse metų...)

Savaitgalį praleidome Molėtuose pas Juliją. Susiorganizavome labai greitai, labai daug neplanavome (tik gerą nuotaiką ir orą). 6-dienį ryte atsikėlę iš karto sėdome į mašiną ir su vėjeliu (ir karščiu) patraukėme link Molėtų. O Molėtuose...

 piknikiavom...

 ruošėmės nardymui...

 nu ir nardėme...

ir nardėme...

pozavom...

ir dar pozavom...

 grožėjomės...

stebėjomės žiedų gausa...

 kepėm kalakutą ir bulves...mmm...

 privertėm pozuoti...bulves...

 skaičiavom debesis...

 rimtai galvojom apie anteną...

 labai labai rimtai...tikrai tikrai...

vaivos rykštė...

žaidėm...

žaidėm...

 žaidėm...

 ilsėjomės...

gražieji Molėtai...

 Julios mamos skanieji žirniai. Urtė labai įvertino :)

Bandymas išvykti atostogauti

Dar sausio pradžioje pradėjau planuoti atostogas. Marius tik pritarinėjo, arba sakė - nesąmonė. Iš jo planuotojas tikrai nekoks :) Suplanavom atostogas balandžio viduryje, nes  nutarėm keliauti kol dar nelabai karšta, o tai didelė saulė kenkia Adomo akytei. Ir iki kelionės dar turėjome nuveikti labai daug visokiausių darbelių, kurie buvo susiję su ligonine. Buvom suplanavę Adomo cistos operaciją - Marius pastebėjo guziuką kaklo srityje, kuris tik didėjo. Mūsų gydytoja mus nusiuntė į Santariškes, kur buvo pasakyta, kad reikia operuoti, ir kaip galima greičiau, nes gali supūliuoti. Kaip vėliau paaiškėjo, tas „kaip galima greičiau“, buvo visai ne greičiau... O tas guziukas pasidarė visai jau guzas, pakeitė splavą, pasidarė raudonas, ir tai mane tikrai labai baugino. Norint išoperuoti - reikia, kad Adomas nesirgtų, net menkiausia sloga nesikabintų. O ir bilietai jau užsakyti atostogoms balandžio viduriui. Nors logiškai skaičiuojant - viskas gerai - gi tik gruodžio galas - sausio pradžia - viską spėsime...Suplanavome operaciją vasario viduriui.

1 dublis....

Bet vieną 5-dienį man paskambina Adomo auklėtoja Zita, ir pasakoja kažką nerišliai, kad Adomas susitrenkė šaka, truputį prarėžtas antakis, būtų gerai, kad atvažiuočiau pasiimti jį iš darželio. Aš staigai viską metu ir lekiu pas jį. Prieš tai paskambinau močiutei, tai jinai jį paima ir atveda iki poliklinikos - šiaip, tik profilaktiškai, nes neskauda vaikui, tik pradrėksta...O vat čia jau gydytoja ir pasako, kad kuo greičiau turim važiuoti į Santariškes, nes akytėje išsiliejęs kraujas. Ką gi, važiuojam į Santariškes. Mus paguldo į ligoninę 10-čiai dienų. Pasirodo, labai stiprus sutrenkimas. Adomas ta akyte nieko nemato, nes išsiliejęs kraujas. Ačiū Dievui, po keliolikos valandų, kraujas nusėdo ir Adomėlis vėl pradėjo matyti puikiai. O gydymas labai ilgas ir ramus - puzle, skaitymai, puzle - bet irgi neilgai, nes negalima būti palenkus galvytės... Tuomet po kelių dienų paskambinau gydytojui P. Gurskui dėl cistos operacijos, kurią nukeliame neribotam laikui. O paradoksiškiausia šioje situacijoje tai, jog Adomas akytę susitrenkė 5-dienį, kai man buvo toptelėjusi mintis jo neleisti į darželį. Ir operacija buvo numatyta kitos savaitės 3-dieniui...Akių skyriaus vedėja griežtai uždraudė net mintis apie cistos operaciją. Jau atėjus į Akių ligų skyrių apžiūrai, gydytoja sušuko pamačiusi Adomą - Tai gi čia mano Adomėlis!!! Taigi, taigi...Toptelėjo man mintis, kad negerai, kad gydytojai „pasisavina“ vaikus.

2 dublis...

Cistos operaciją darėmė balandžio pradžioje (nors kaip jau ir minėjau - bilietai į Kos salą!!!, Atostogos!!!) Atvažiavome vieną kartą - Adomui sloga. Gydytojas duoda pusę savaitės slogai pasigydyti. Labai intensyviai, netgi sakyčiau, agresyviai, gydomės. Galvojau, kad nuo plovimo jūros vandeniu nukris ta jo nosytė... Bet atvažiuojame TIK trečią kartą - ir gydytojas liepia ruoštis operacijai. Operacija praėjo puikiai. Cista jau buvo supūliavusi, ir važiuoti atostogauti su tokiu guzu būtų buvę labai pavojinga. O kai cista rimtai supūliuoja, tuomet ją prapjauna, ištraukia pūlius, reikia laukti kol sugis, ir tuomet tik operuoja...Bet viskas mums baigėsi gerai :) Adomui cistą išoperavo su poliežuvinio kaulo dalimi. Tai įgimtas dalykas. Įdomu, ką dar tas mano vaikas turi įgimto?? Be nuostabaus nenuoramos charakterio ir aštraus proto? 

 Gerųjų sesučių linksmieji pleistriukai :)

3 dublis...

Jau kai lagaminai buvo sukrauti, ir nuotaika pakili, kad mes visi sveiki ir 7-dienio naktį kelsimės 3 val. nakties ir važiuosime į Kauno oro uostą, kur jau mūsų lauks lėktuvas, kuris skraidins į atsotogas...pakilo Urtei temperatūra. Nu tiesą sakant, temperatūra tai mūsų nelabai išgąsdinsi, bet... Bet atsirado keli spuogeliai ant veiduko - prie akytės. Aišku, kad nuvijome tą mintį, kad vėjaraupiai. Nors jie tikrai šėlo darželyje, ir kol buvom užsiėmę su Adomėlio ligelėmis, Urtė keliavo visas tas dienas į darželį... O Urtę pabėrė tik keliose vietose, ir mes nuviję visas mintis apie vėjaraupius, sugirdę vaistų nuo temperatūros, iškeliavome į Graikiją, į Kos salą... Kaip sakė Urtė - Kokosų salą...

Atostogos Kos saloje. 2 diena.

Mūsų antrosios dienos tikslas buvo apvaiškčioti visą miestelį ir apžiūrėti vietinius griuvėsius. Ir žoles... Marius graikus apibūdino, kaip labai „atsipūtusius“, nes žolių aplink vietinius žymiuosius griuvėsius - iki kelių. Bet mes buvom prieš Velykas, dar nebuvo prasidėjęs turistinis sezonas. Gal dėl to? :)

Hipokrato medis. Žmonės pasakoja, kad būtent po šiuo medžiu Hipokratas surašė priesaiką medikams.

Būsimasis daktaras (ir sesutė :) 

Visiškai tušti paplūdymiai. Ir stiprus vėjas...

Adomas griežtai atsisakė fotografuotis prie skulptūros be galvos ir be rankų. Sakė - TIKRAI JAU  NE!!!

Ledai ledai ledai...

Aikštelė pakeliui į viešbutį. Privaloma sužaisti :) 

Pozuotoja Nr. 1 su visais dienos „laimikiais“.

Pozuotojas Nr. 2

Kos saloje labai daug žmonių važinėjasi motociklais. Urtė irgi išsirinko sau dovaną 4-erių  metų proga. Rožinis motoroleris...

Katukas laukia kavinės atidarymo?? Įdomu iš ko gamina frikadeles...

Ieškojom Dioniso altoriaus

Radom

Antroji diena praėjo labai greitai. Nuo įspūdžių ir veiklos, o gal ir nuo saulės, tingius vakarus leisdavome vakarieniaudami viešbučio balkone su vaizdu į Egėjo jūros prieplauką...