Vis dar neatsistebiu kaip mano vaikai atlaikė visą žiemą rimtai nesusirgę. O aš galvojau, kad tokių stebuklų nebūna :) Pasirodo būna, dar ir kaip. Tik kovo pradžioje pradėjo kosėti Adomas ir Urtė pasigavo slogą. Priežastis tai labai paprasta - abu įkrito į balas (į dvi skirtingas, skirtingose Vilniaus vietose...) Pirmas įkrito Adomas, nu ne įkrito, o pats iki kelių įlipo - nes nematė, nes į akis lyja, o dar reikia mamos su sese nepamest. Įkrito centre, o dar namo geras 25 min. su mikriuku reikia važiuot. Man iš karto panika - ŠLAPIOS KOJOOOOOSS!!!Bet tai pasirodo niekis, nes po 15 min. į balą įkrito Urtė. Visom keturiom. Pirštinės ir striukė iki alkūnių permirko akimirksniu. Bet tai ji lengva, ir ją vėjas nupūtė į balą... Smagu tie vaikai, ane? :)
Dar vienas epizodas (priešistorė), stovim mes prie registratūros poliklinikoje. Žmonių milijonas. Adomas pradėjo juoktis. Klausiu - Kas yra? O jis taip garsiai garsiai - Aš pabezdėjau, o niekas negirdėjo....... (siaubas ir gėda mamai....).
Bet užtat dėl mano cirkininkų mikriuko vairuotojas iš trijų litų du grąžos atiduoda :) Matyt mato, kad šlapi ir sušalę, ir nevalgę, ir pikti...
No comments:
Post a Comment