Friday, 29 October 2010

3 metų gimtadienis

Laukėm laukėm ir sulaukėm! Adomui jau trys :) Taip jau yra, kad Adomo gimtadienis tuomet, kai jau prasidėjęs ligų sezonas, ir vieno didelio baliaus nelabai eina daryti, nes labai daug jo draugų serga. Šį kartą iš vakarą susirašėm su Lina, ir gimtadienio išvakarėse Adomo atvažiavo pasveikinti Rapolas ir Roneta. Buvo tikrų tikriausia linksmiausia, skaniausia ir kitokia -iausia šventė. Su šokiais, dainom ir šūkavimais. Kaip ir priklauso trimečiams :)
Adomas dovanų gavo nerealų autobusą, kuris ir vairuotoją turi, ir durys darinėjasi...
Restoranas "Pas Blažauskus"
Šventinės picos valgymas
Langai buvo valomi tik iš pradžių servetėle, po to į "trasą" ėjo pica...
Šokiai pokiai
Svarbiausia vakarėlio dalis - tortas ir trys žvakutės...
ir žinoma - fejerverkai!
Gimtadienis buvo tikrai labai smagus, nes vaikai prisijuokė, prisižaidė, ir netgi nenukrypstant nuo grafiko ir pietų miegelio visi pamiegojo :) Panevėžiškiams išvažiavus namo ir emocijoms atslūgus, Adomas nei iš šio, nei iš to man ir pasakė:
–  Myliu aš Ronetą labai. Kai užaugsiu aš su ja gyvensiu...
Bet aš tokius pasisakymus nurašiau Adomo pakilusiai temperatūrai :(

 O kitą rytą, tikrąją Adomo gimimo dieną, padovanojom dovaną, o jis taip džiaugsmingai sušuko:
– Tai buvo Kalėdų Senelis atėjęs!!!!

Kadangi Adomui ryte temperatūros nebuvo, išėjo vaikas į darželį dar kartelį atšvęsti savo gimtadienio. Jam grįžus namo, jau laukė močiutė, kuri gyvena toli. Praleidom labai smagų savaitgalį :)

Sunday, 24 October 2010

"Toji istorija"

Leisk man eiti, leisk pamatyti svajonę, greitį, stebuklą, nestabdyk manęs liūdnu žvilgsniu, leisk šiąnakt gyventi ten, ant pasaulio krašto, tik šią naktį, paskui grįšiu
 
Romanas „Toji istorija“ (Questa storia) pasirodė 2005 m. Tai kūrinys apie automobilių lenktynes, beprotiškas svajones, karą, meilę... Čia tikrovė pinasi su istoriniais įvykiais, istorija – su kasdienybe, faktai – su pramanu, sukurtas realus nerealus gyvenimas.
 
Pagrindinis veikėjas Paskutinis Paris – berniukas, kuris susensta norėdamas savaip sutvarkyti pasaulį, įgyvendinti savo svajonę. Būdamas penkerių jis pamato pirmąjį automobilį,  devyniolikos – karą, dvidešimt penkerių – sutinka savo gyvenimo meilę...
„Toji istorija“ – yra Paskutinio Pario istorija.
 
 
 
Šita knyga skatina tikėti svajonėmis, kas bebūtų. Tikėti. O jei tiki, jei viskas, ką darai yra nuoširdu, tada iš tikrųjų gyveni, o ne egzistuoji kažkur...Tai knyga, kuri spinduliuoja šilumą, tikrumą, pavasarį, net jei už lango ar širdy gūdi žiema. 
 
„Jis pasakė: jei myli tą, kuris myli tave, niekada nepaniekink jo svajonių. Pati didžiausia ir nelogiškiausia iš jų esi tu pats“
 
„Mirti ir parinkti vardą – turbūt per visą gyvenimą nieko kito nedarome taip nuoširdžiai“  
 



Urtei 4

Štai mūsų kruopai ir visi 4-ri mėnesiukai. Svorio vis dar priauga per mažai. Po techninės apžiūros poliklinikoje Urtės svoris 5,400 kg ir ūgis 61,5 cm.
Urtė didžiausia šeimos šnekorė. Kalbina net žaisliukus. Yra ypatingoji (dar nuo Adomėlio laikų) bitutė su kuria galima palaikyti labai rimtus pokalbius :)
Brolis sesę labai myli. Ir rūpinasi, kiek išeina. Mane kelias dienas buvo užpuolę neaiškų pilvo skausmai, kai negalėjau net Urtulės pakelt, tai jai verkiant Adomas viena rankyte tiūtę laikė prispaudęs, o kita - pilvelį glostė ir vis kartojo - Pamasažuosiu ir tuoj tau praeis. Iš tiesų, pagalbininkas Adomas didelis. Jeigu Urtė verkia, tai vis bando tiūtę įduot, ar kokiu žaisliuku pamaskatuoja virš galvytės. O Urtė atsako Adomui savo šypsena, arba vis bando sukomuniuoti ir intensyviai kartoja savo AGUGUGUGU...
Po antibiotikų Urtė vis dar kosti :( Ir būna daug lauke (pagal gydytojos rekomendacijas), ir gerklytė neraudona, ir bronchai bei plaučiai švarūs, nesigirdi karkalų, o kosti nors tu ką. Įtaria gydytoja, kad gal nuo Mariaus cigarečių... Bet tas mūsų tėtis labai jau sunkiai meta rūkymą... (o tai tikrai jam sunku, nes jeigu dėl Urtės negali rečiau rūkyti, tai jau tikrai rimta...)

...tiesiog gražu...
 ...tuoj eisim į lauką...
...Urtė išmoku storesniu balsu pasibarti (žinoma, tik esant reikalui...)...
...su tėčiu kaip ir visada - ekstremalūs užsiėmimai...

Dar vienas ne menkas fizinės raidos pasiekimas -  Urtė pradėjo tiesti rankytes link norimo daikto. (žaisliuko ar tiūtės).  Kelias dienas pas mus viešėjo močiutė ir pasiūlė Urtulei kaladėlę, kurią mažoji bandė paimti :) (spalio 29 d.) 
Vis bando verstis, bet kol kas tik kelis kartus miegodama ne tyčia apsivertė. Bet vaikas nenuleidžia rankų ir tobulina savo įgūdžius toliau :)

Su močiutėm
Urtei pradėjo patikti maudytis :)

Labai rimta mergaitė...




Pokalbis telefonu

Pokalbis telefonu su močiute:
-Nu labas... (kažkodėl dabar Adomas sveikinasi taip...)
-Labas. <---> Mes su Viliuku einam obuolių į rūsį pasirinkt.
-O mes tai nei agurkų neturim, nei degtinės...

Kodėl pas mus negyvena Karsonas...

-Mama, o tu žinai kodėl pas mus negyvena Karsonas?
-??
-Mes uogienės neturim...


Friday, 22 October 2010

Kiškučio nosytė

Kalbam apie kiškučių nosytes. Tai pasirodo, pasak Adomo, jos būna žalios kaip lapai...

Nykštukas ir WC

Adomas turi tualetinę kepurę. Kuomet susiruošia eiti į WC, pirmiausiai reikia surasti kepurę, nes be jos - niekaip...
Ta kepurė labai tinka ir dantukus valantis...
...ir rankytes plaunant...


Thursday, 21 October 2010

Adomo kalbos

Adomas apipiešė padėkliukus, aš jam sakau:
– Siaubas!!
– O man tai visai patinka dabar...


-------------

Atsikėlus ryte pirmi žodžiai:
– Ar tau neatrodo, kad mums reikia didesnės lovos???

Naktį Adomas kartais vis dar ateina. Ir tuomet miegam keturiese. Dažniausiai Marius tuomet išeina į Adomo kambarį.


------------

Adomas vis klausia, kodėl kai turėjau sesę pilve man vandenys pradėjo bėgt. Ir kodėl sesė ant plytų iškrito? Aiškinu, kad ne ant plytų, pagavo ją daktarai. Tuomet jis man ir sako:
– Aš tai tikrai ant plytų iškritau...


Arba dar vienas klausimas iš pasaulio pažinimo serijos - ar yra pilve kamštis? Sakau - NE. Tai kaip tuomet vandenys mamai išbėgo? Ir kaip sesė pilve kvėpavo?

Kaip trimečiui, manau, jog iš kur atsiranda leliukai informacijos turi pakankamai :)

Friday, 1 October 2010

Urtei 3

Laikas vis dar bėga nežmoniškais tempais. Gal tai dėl ligų, gal - kad du vaikiukai reikalauja dėmesio. Trečias Urtės mėnuo, galima sakyti, ligų mėnuo. Kai pradėjo nuo antro mėnesio sloguoti ir kosėti, tai ir tęsiasi visos ligos. Jau antrą kartą po gimimo gėrė antibiotikus, kvietėm greitąją, nes kilo temperatūra iki 38,5, nors jau buvo antibiotikų sugėrusi...Ir dabar kosti, bet labai tikiuosi, kad nieko tokio ir visa tai pasibaigs :)
Mūsų mergytė - tikra coliukė, labai mažai priaugo svorio per 3-čią mėnesį. Sveria tik 4,960 kg ir ūgis - 57 cm. Laikosi ant paskutinės svorio-ūgio kreivės. Bet gal jau tie mūsų su Mariumi vaikai tokie nedideli ir bus. Kaip pasakė gydytoja - jinai tikriausiai niekuomet nebus 2 metrų ūgio ir nesvers 100 kg (nors dėl svorio, tai galvos neduočiau nukirst...:)
O ką gi mūsų Urtulė sugeba?...
1. Labai gerai išmoko laikyti galvytę. Jeigu mėnesio pradžioje dar pamaskatuodavo, tai mėnesio gale mergina labai tvirtai laikosi :)
2. Šypsotis pačia mieliausia šypsena visame pasaulyje...

3. Vis geriau guguoti. Ir ne tik AGU, bet ir BRRRR... Tikriausiai žino, jog tėtis ieško mašinos internete :)
4. Didžiausias autoritetas - brolis. Geriausiai gulėti ant pilvuko ir akimis sekioti ką daro didysis brolis. O brolis daro daug visko įdomaus ir labai garsiai... :)

5. Akimis sekioja žaisliukus. Labiausiai patinka skraidanti bitutė. Gali netgi kokią 10 min. žiūrėti.
6. Išmoko reikšti savo nuomonę apie horizontalią padėtį. Turi būti vaikas pakeltas ir ne kitaip :) ( tuomet ir pagalvoju, gal ir gerai, kad jinai toookia mažutė :)
7. Seilėjimasis labai gausus. O ir kumštukai - dieviško skonio... Nors kartais netyčia burnytėje atsiranda ir koks nors žaisliukas...