10 vasaros dienų Rugpienių kaime

Kadangi šios vasaros karščiai daugiau nei alinantys, o mūsų 9-tas aukštas greičiausiai yra šiltnamis, o ne butas, tai nutarėm surizikuoti ir važiuoti į Vilkaviškį pas tėtukus. Kodėl surizikuoti? Ogi mūsų mašinos ratai - atkalti su plaktuku po avarijos ir Urtei - tai pirmoji kelionė. Mergina dorai net į lauką dar nebuvo išėjus. Bet manau, jog šitas vaikas bus keliauninkas :) Per pirmus nėštumo mėnesius, kai mane pykino visą laiką, tik skrendant lėktuvu ir komandiruotėje buvo šiek tiek lengviau. Nu bet dabar apie vasaros atostogas kaime...

O buvo labai gera - sodas, žolė, truputis vandens, daug agurkų, pusbroliai, išdaigos, juokas...ir Urtulei oras oras oras...

 ...berniukų žaidimai...

...piešimo pusvalandis...

...kad tėtukams nereikėtų remonto...

...kai nori, gali tilpti ir tryse...

...pirmyn!...

 ...belaukiant šašlykų...

...nusiplausiu kojas PATS!...

 ...o Urtulė miegojo, miegojo, miegojo...chrrrr...

Didysis manipuliatorius

Auklėtojos vis sakydavo, kad Adomas labai manipuliuoja. Per pietų miegelį verkšlena tik tol, kol jos miegamoj patalpoj. Vos tik jos išeina, iš karto baigiasi verkimai, nes niekas juk negirdi. Ir kokia iš to nauda?

Panaši situacija pasikartojo ir Vilkaviškyje. Kaip visuomet, iš pradžių pusbroliai žaidė gražiai, vėliau kažko nepasidalino. Adomas metė mašinytę (o medinė, tai ogogogo kaip skaudžiai skrenda...), ir kaladėles, dėl to Asta jo nesivedė į lauką. Adomo klausimas buvo: - Teta Asta, kodėl nesivedi manęs į lauką? Juk aš tave myliu...
Išvažiuojant į Vilnių, paskutinis Adomo klausimas močiutei: - Močiute, ar tu mane myli? Aš juk išvažiuoju...

Kalbos

Adomas, Pijus ir Vilius ruošiasi su tėtukais važiuoti į kapus. Aš bandau paaiškinti, kur jie važiuos, kad jo prosenelis miręs ir kapuose palaidotas. Adomas bando atkartoti:
– Važiuosim į kapus. Ten senelis guli užkasytas po žeme...

Ir grįžęs vis man sakė, jog jokio senelio ten nematė...

Močiutė

Kas gera, kas šilta – močiutė.
Kas glosto,kas glaudžia – močiutė.
Močiutė – tai pasakos ilgos,
Raudonos uogelės ant smilgos.
Gėlyčių daigeliai sužėlę,
Mažyčiai kepti pyragėliai.
Močiutė – mamytės mama,
Močiutė – namų šiluma. 

  Su gimtadieniu!!!!

1 Urtulės mėnuo

Pirmasis Urtės mėnuo praėjo labai greitai. Jis kažkur dingo...Iš ligoninės grįžome po 9 dienų ir pradėjom mokintis gyventi keturiese...Supratau, kad vieną vaiką auginti buvo visiškai nesunku. Nors sureguliuoti valgymo, žaidimų ir miegojimo srautus buvo nesudėtinga, bet sunkiausia apsaugoti Urtę nuo Adomo meilės ir bučinių... Ir man žiauriai norisi miego...Matyt jau amžius...

Taigi, statistika - 1 mėnesio Urtė sveria 3,990 kg, ūgis 52 cm.

Visą mėnesį kartojau, jog Urtė - tobulas vaikas. Pirmas savaites net neverkė, tik niurzgėdavo išalkusi. Mėnesio pabaigoje, jau paverkdavo (ir netgi tikromis ašarėlėmis iš bado...) Mergytei vis papučia pilvuką, tai girgžda, nors greičiau mekena kaip ožkelė. Didelių pilvelio skausmų kaip kad turėjo Adomas nėra (labai tikiuosi, kad ir nebus). Labiausiai mėgsta miegoti man ant krūtinės, kur greičiausiai ir nulūžta. Ir man tada būna taip gera, kad sėdėčiau visą amžinybę....

Tikriausiai didžiausias pasiekimas - pasukti galvytę iš vienos pusės į kitą. Krūpčioja nuo didžiojo brolio Adomo keliamo triukšmo (nuo jo net mes su Mariumi krūpčiojam).

Kadangi tai - vaikas keliauninkas, tai pirmojo mėnesiadienio proga važiavome į Vilkaviškį. Kelionę mažoji atlaikė puikiai :)

S

Su broliuku

Gera pas mamą ant rankų

Pirmoji pažintis su močiute

Miegas - dalykas rimtas

Mes jau keturiese!

Aš jau esu. Matau, kaip tyliai mainosi diena už lango.
Kaip supasi danguj geltona saulė ir tiesia į mane rankas mama.
Tik vieną ją aš iš visų pažįstu...
Aš jau esu. Dar nemoku juoktis .
Todėl verkiu iš laimės , iš smagumo, nes man patinka būti...
Priimk mane pasauli. Gerumu, šviesa ir grožiu užliūliuok.
Nepagailėk man šilumos ir laimės...
Ateidama prašau...
Išsaugok mano tėvus, kad turėčiau kam nusišypsoti, prikelti bundančią saulutę...
Aš jau esu.
Priimk mane pasauli .
Aš atėjau tavęs pažinti....

2010 metų birželio 30 d. 23 val. 52 min. gimė Urtė Blažauskaitė :) Gimė visu mėnesiu anksčiau - abu mano vaikai labai skubėjo pamatyti pasaulį. 2,500 kg ir 46 cm.

Laukiam leliuko

Adomas labai laukia sesės (kad sesė, vakar 100 % užtikrino daktarė, o ir pati tikrai mačiau, kad mergytė). Ir nedaug beliko laukti, net man po truputį darosi baisu. Bet veju negeras mintis šalin ir stengiuosi galvoti, jog viskas bus gerai. Dabar mažoji sveria 2 kg 500 g. Vakar echoskopavimo metu mačiau jos riestą nosytę, kaip ir Adomo :)

Adomas dar nesupranta, kiek leliukas įneš sumaišties į mūsų gyvenimą. Nors saldainiais nesidalina su niekuo, sesei (bent) planuoja saldainių duoti. Vis pribėgęs paglosto ar pabučiuoja pilvuką (juokauju, kad Marius tai daro daug rečiau). Lyg ir supranta, kad sesė tik verks ir miegos. Vakar pasakė, jog mama važiuos į ligoninę, ten jai išims sesę ir labai skaudės, dėl to verks verks... Nesuprantu iš kur jis tai prisigaudė?

Darėm tėčiui Tėtės dienos proga atvirutę, tai Adomas išsireikalavo, kad pasirašytų Adomas, sesė ir mama :) Gera bus turėti tokį brolį :)

Seniai pamirštas reikalas, bet reikia patikrinti ar vis toks pats geras :)

Vis dar telpa :)