Jau eina pirmasis 2015-ųjų metu mėnuo į pabaigą, o įrašas tik pirmas. Ir dar sukasi galvoje mintys, jog kiek visko liko neaprašyta. O taip norėtųsi susirankioti kasdienybės trupinėlius ir pasidėti saugiai saugoti atmintyje ir širdyje, Ir visi kurie sako (o tokių buvo tikrai ne mažai...), kad kai augini vaikus reikia užsirašinėti jų mintis ir pasisakymus, nes viskas labai greitai užsimiršta - yra 100 procentų teisūs.
Nu tai ką, bandysiu atgaivinti atmintį ir pasivaikščioti kol kas dar ne visiškai smėlio užpustytais atminties ir širdies takeliais. Tiesa, buvo mintis sukurti dar vieną blog'ą (DAR VIENĄ???), apie gyvenimo pradžią Šiaurės Airijoje ir kaip mums seksis toliau, bet gerai pagalvojus, tai gal užteks tik „užtaginti“ - Gyvenimas ŠA :)
Pats didžiausias mūsų 2015-ųjų metų pokytis - viską paliekame Lietuvoje ir keliaujame pas tėtį į Šiaurės Airiją. Jis ten jau nuo spalio pradžios. Tai nėra lengvas sprendimas. Sunkiausiai matyti, kaip vaikai turi palikti draugus, nes ir Adomas, ir Urtė labai saugiai ir puikiai jaučiasi tiek mokykloje, tiek darželyje, Rugsėjo mėnesį Adomui pradėjus lankyti mokyklą, turėjom tikrai nemažai streso, ir tik viskas susidėliojo į savo vietas - vėl viską keičiame, krauname lagaminus ir keliaujame. Jeigu ne tikėjimas, kad viskas bus labai gerai, tikrai nebūtume tam pasiryžę. Gyvenime priimant sudėtingus sprendimus - tik taip einama į priekį. Yra daug pliusų, ir nemažai minusų, bet kaip Marius sako, reikia pabadyti dabar, nes vėliau - gali būti per vėlu.
Taigi, leidžiamės į naują, šiek tiek bauginančią, gyvenimo kelionę :) Marių erzindama juokauju, kad po kokių 5-erių metų - kelsimės gyventi į Belgiją ;) Tai tik pradžia.
Taigi, leidžiamės į naują, šiek tiek bauginančią, gyvenimo kelionę :) Marių erzindama juokauju, kad po kokių 5-erių metų - kelsimės gyventi į Belgiją ;) Tai tik pradžia.
