Vis galvoju, kad reikia prisėsti ir užregistruoti kai kuriuos įvykius, bet niekaip... Visą laiką suėda mokslai, ir su vaikais, ir su Mariumi noriu pabūt, apie knygų skaitymą ir rankdarbius užmiršau turbūt dar 3 metams į priekį... Visiems giriuosi/guodžiuosi, kad dirbu valgyklos vedėja, bo valgyt tai gaminu tris kart per dieną (nu ir užkandžiai į tarpus...) Ai, bet apie ką aš čia? Taigi, bandau registruot "trumpai".
1. Urtė. Šis vaikas pradėjo kalbėti nuo metų ir 4 mėnesių. Adomėlis pradėjo anksti, bet Urtė dar anksčiau. Jinai neturi jokios "leliukų" kalbos, viską stengiasi pakartoti ir dėl to visai puikiai kalba. Ir dainuoja (netgi bando pataikyti į tonaciją...šita jos dalis į mane - dainuodama stengiasi nenusidainuoti :)
Jeigu vienu žodžiu reikėtų apibūdinti Urtę, net negalvojusi pasakyčiau – namų taikdarė. Tokio taikumo vaiko dar nesu sutikusi (sutikusi buvau nedaug, tai iš tų visų mano sutiktų...). Vat kai kurie žmonės visą gyvenimą mokosi daryti kompromisus, nusileisti savo principams, derintis prie kitų, o Urtė gimė turėdama tai. Ypač dažna situacija (dabar, kai spigina šaltukas už lango ir sėdim namuose), kai Adomas atima iš jos kokį žaislą, jinai pradeda rėkti (o kaipgi kitaip...), tada jinai pasinaudojusi būtąja gintimi atsikovoja „gėrį“, ir tuomet jau rėkia Adomas – Urtė 9 kartus iš 10 atiduoda pati, ir dar paglosto, paguodžia brolį – nevek, gejai?
Jeigu Urtulę pabaru, visuomet pradeda man glostyti galvą, bučiuoti ir vis kartoja – Myju mymyte... (nu argi galima pykti ant tokio vaiko ???)
Urtės mėgstamiausia valgymo (ir šiaip) vieta
Mėgstamiausias užsiėmimas - dėlioti smulkius daiktus į dėžutes ar bliūdelius. Labai patinka ir lėles supti, ir su mašinytėmis burgzti, ir brolio šautuvą pasiėmus aplink namus apibėgti. Valgo super gerai - VISKĄ. Vis su Mariumi stebimės, kad gavom viską valgantį vaiką, netgi daržoves. Žirnelių puslitrinuką suvalgo iš karto (jau galvoju, kad reiks slėpt, nes vakarais kai prisikemša labai sunkiai miega...(ir bezda) tai dar kartą įrodo, kad tėvai yra tam, kad gadintų vaikams gyvenimą ir (šiuo atveju) neduotų valgyt :) Ir dar, slepiam flomasterius ir pieštukus, nes piešia visurs kur. Svarbu, kad tik ne ant lapo būtų...
2. Adomas. Šiais metais serga daug mažiau, bet be peršalimo ligų susigalvoja kitokių "šposų". Antrą Kalėdų dieną Adomas pasidarė liūdnas, vakare pakilo temperatūra ir pradėjo tinti žandukas. Greit supratom, kad bėda jo taisomame dantuke. Gydytoja uždėjo vaistų, jie iškrito ir supūliavo. Marius vežė į Žalgirio ligoninę ir grįžo vaikas po trijų valandų be dantuko. Kaip pakomentavo kitą dieną - Gydytojas padarė skylę tarp dantukų. Dabar toje vietoje kovo pabaigoje eisim prisimatuoti plokštelę, kad nuolatiniai dantukai dygdami nesugalvotų susikreivinti. Adomas bais nori ŽALIO implanto, ir BE BLIZGUČIŲ...
Tiesa, šitas mūsų vaikas visiškai pasimetęs dėl profesijos. Nuo kokių pusantrų visuomet kartojo, kad bus gydytojas (nes moka viską dirbti...) Tuomet po akytės operacijos (aš tai kaltinu narkozę, kad galvytė susisuko) sugalvojo, jog geriau bus 5 vaikų tėvas - 3 berniukų ir 2 mergyčių (beje, skaičius vaikų ir lytis nesikeičia). Su Mariumi vis aiškinom, kad tai netrukdo turėti ir profesiją, tuomet mūsų vaikas nutarė, kad bus vaikų gydytojas (ale irgi gerai). Dar po to pareiškė, kad negalima būti geru tėvu ir geru daktaru iš karto ir reikia rinktis vieną...
Tik įdomu kiek dar kartų keisis jo profesijos? Kadangi atsakingumas ruošiantis būti tėvu kaip iki mėnulio ir atgal, tai žiauriai svarbu pasirinkti teisingai MAMĄ (nu ne mane, nes jau aš - visam gyvenimui, kaip viena grupiokė juokauja, kad net kalėjimo dažniausiai gauna žmonės lygtinai, o vaikus - visam gyvenimui...), ir ta mama pagal Adomo planus turėtų būti mano kolegė (ir jai tikrai seniai ne 18-ka...). Bet matyt tinkamesnių kandidačių į mamas nėra...
Pabaigai - Urtės ir Adomo pokalbis.
– Urte, einam tvarkytis žaisliukų.
– Ne.
– Kodėl ne?
– Nenoniu...
