Pirmasis Urtės mėnuo praėjo labai greitai. Jis kažkur dingo...Iš ligoninės grįžome po 9 dienų ir pradėjom mokintis gyventi keturiese...Supratau, kad vieną vaiką auginti buvo visiškai nesunku. Nors sureguliuoti valgymo, žaidimų ir miegojimo srautus buvo nesudėtinga, bet sunkiausia apsaugoti Urtę nuo Adomo meilės ir bučinių... Ir man žiauriai norisi miego...Matyt jau amžius...
Taigi, statistika - 1 mėnesio Urtė sveria 3,990 kg, ūgis 52 cm.
Visą mėnesį kartojau, jog Urtė - tobulas vaikas. Pirmas savaites net neverkė, tik niurzgėdavo išalkusi. Mėnesio pabaigoje, jau paverkdavo (ir netgi tikromis ašarėlėmis iš bado...) Mergytei vis papučia pilvuką, tai girgžda, nors greičiau mekena kaip ožkelė. Didelių pilvelio skausmų kaip kad turėjo Adomas nėra (labai tikiuosi, kad ir nebus). Labiausiai mėgsta miegoti man ant krūtinės, kur greičiausiai ir nulūžta. Ir man tada būna taip gera, kad sėdėčiau visą amžinybę....
Tikriausiai didžiausias pasiekimas - pasukti galvytę iš vienos pusės į kitą. Krūpčioja nuo didžiojo brolio Adomo keliamo triukšmo (nuo jo net mes su Mariumi krūpčiojam).
Kadangi tai - vaikas keliauninkas, tai pirmojo mėnesiadienio proga važiavome į Vilkaviškį. Kelionę mažoji atlaikė puikiai :)
Su broliuku
Gera pas mamą ant rankų
Pirmoji pažintis su močiute
Miegas - dalykas rimtas
