Mūsų žiogui – 5 mėnesiai.
Ką išmoko Adomas:
1.Labai gerai įvaldė graužimą. Pagrauždavo ir prieš tai, bet šį mėnesį močiutės dovanotą bitutę taip sučiulpė, kad net tos bitutės rageliai pakeitė spalvą ir kietumą (spalva tapo tikrai jau nučiulpta, o nuo seilių dar ir sukietėjo kaip cementas). Nors bitutė pati skaniausia, tačiau į burnytę keliauja viskas, kas sutinkama pakeliui ir ką galima įsikišti.
1.Labai gerai įvaldė graužimą. Pagrauždavo ir prieš tai, bet šį mėnesį močiutės dovanotą bitutę taip sučiulpė, kad net tos bitutės rageliai pakeitė spalvą ir kietumą (spalva tapo tikrai jau nučiulpta, o nuo seilių dar ir sukietėjo kaip cementas). Nors bitutė pati skaniausia, tačiau į burnytę keliauja viskas, kas sutinkama pakeliui ir ką galima įsikišti.
2. Kitas svarbus įvykis – išmoko sėdėti atsirėmus, pusiau sėdomis. Ir žinoma, tuomet kažką griaužti...
3. Labai atsisuko seilėjimo kranelis. Nors prieš mėnesį šis procesas buvo labai švelnus, dabar persirenginėjam per dieną po kelioliką kartų.
4. Kitas labai svarbus augimo žingsnelis – paėmė į rankutes močiutės duodamą žaisliuką (kovo 9 d.)
Nors Adomas labai bijosi automobilinės kėdutės, nes jaučiasi joje nesaugus (nors turėtų būti atvirkščiai...), iškeliavom apsikrovę didžiausia krūva Adomo rakandų pasisvečiuoti pas tėtukus į Vilkaviškį (kovo 7-11 d.). Kelionėje Adomas buvo labai neramus, nes važiavome jau vakare, ir jį gąsdino pravažiuojančių mašinų šviesos. Vargšiukui tos šviesos visą kelią trukdė užmigti. Jis baisiausiai pyko, kad įsodintas į kėdutę, netgi porą kartelių buvau išsitraukusi berniuką, kad nuraminti. Po tokio varginančio važiavimo Adomui labai sunku buvo naujoje vietoje, bet kitą dieną reikalai pasitaisė ir praleidom labai smagų pirmąjį savaitgalį Vilkaviškyje :)
