4 mėnuo

Mūsų žiogui – jau keturi mėnesiai. Mažylis visai jau nebe „lėliukas“, o jau mažas vaikelis. Na, visų pirmiausiai Adomas užsiaugino nemažus žandukus, kurie kelia šypseną visiems, kam patinka kūdikiai.

Adomas kol kas valgo tik mamos pienelį. Nors pienelis ir nėra „vaistas nuo visų ligų“, tačiau naktį Adomas puotauja be perstojo. Tačiau jeigu Adomas nenori valgyti ir supyksta, tai jau pienelis tikrai nepadės!
Nors ir šiaip Adomas šypsniukas begalinis, bet Mariui grįžus iš darbo vieną vakarą, vaikinas iš tiesų ėmė kvatotis. Priežastis irgi juokinga – Marius su Adomu stovėjo prie veidrodžio ir visaip kvailiojo, maivėsi... Tačiau tą dieną viskas Adomui pasirodė ypač juokinga (vasario 21 d.). O sekantis juokas buvo skirtas Vilkaviškio močiutei kovo 8-tosios proga!

Adomas kartais „prakalba“ visų pasaulio garsų ir intonacijų gama. Štai vieną dieną pradėjo kalbinti savo nuotraukas kompiuteryje. Ištisais sakiniais ir įvairiausiais garsais (vasario 18 d.). Kartais taip pradeda pasakoti apie savo vaikiškus rūpesčius rūpestėlius ilgiausiais sakiniais. Netgi supyksta, jeigu žaislinis pelikanas netelpa į burnytę.
Adomas vis ilgiau išlaiko galvytę pakėlęs gulint ant pilvelio.

Šį mėnesį Adomas labai stipriai išgąsdino mane. Nuėjom į vonią pasikeisti pampersių ir išgerti eilinę vitamino D ir geležies porciją. Pasiguldžiau kaip visuomet ant „vystymo stalo“ – skalbimo mašinos, ir jisai porą kartų žiauktelėjęs nustojo kvėpuoti, pasikeitė veiduko spalva. Išsigandau nerealiai. Paėmusi pradėjau purtyti žemyn galvyte (nors žinau, kad tai labai labai negerai, bet buvau taip išsigandusi, kad tik jisai įkvėptų...) Net šmėstelėti spėjo beprotiška mintis, kad jau viskas, praradau vaikelį... Bet Adomas tada įkvėpė ir pradėjo verkti. Paskambinau iš karto Mariaus mamai, kuri pasitarusi su gydytoja liepė mums nedelsti ir iš karto važiuotiį Antakalnio vaikų ligoninės priimamąjį. Taip mes pragulėjome ligoninėje tris dienas. Daktarai užrašė baisią diagnozę – kad tai apnėja, įtarė, jog gali būti neišsivystę kvėpavimo centrai, ir kad Adomas pamiršta įkvėpti, bet priepuoliai daugiau nepasikartojo.
Ir ligoninėje Adomą kamavo labai stiprūs pilvelio skausmai, bet tai buvo paskutinis kartas, kai jam sopėjo pilvelį. Ir pagaliau baigėsi vieni mūsų didieji vargai...

4 mėnesio pabaigoje Adomas atsisėdo ištiesęs nugarytę (kovo 24 d.)

Saugu ir gera miegoti ant tėtuko rankų....

Šalia tėčio irgi labai gera...

Ruošiamės į lauką

Pratinam Adomą prie automobilinės kėdutės :)

Argi jie ne panašūs? :)