Pirmoji nuotrauka grįžus NAMO :) 
Tiesą sakant, grįžus namo ir supratau, kodėl senovės lietuviai kartais manydavo, kad laumės vaikus sukeičia. Turi tokį gražų, mielą ir ramų kūdikėlį, o jis staiga... Tampa tarsi nebe tuo. Nenuostabu, kad prietaringi ir „geriau nežinantys“ žmonės manė, kad įvyko kažkas ne jų valioje. Dabar jau esame pažengę ir žinome, kad vaikelio niekas nesukeičia. Tiesiog... Pasibaigia „demo versija“...
Kol gulėjo Kauno klinikose, Adomas beveik visą laiką parpdavo. Kuomet aplinkui kaimynai kniurksėdavo, reikalaudavo valgyt, mano vaikiukas būdavo „miego komoj“.
Adomo „demo versija“ pasibaigė einant į pabaigą antrai savaitei. Tada prasidėjo siaubingi pilvelio skausmai. Nepadėdavo jokios žvakutės, jokie pilvelio šildymai, jokie „negero“ maisto nevalgymai... Vienu žodžiu, nepadėdavo niekas... O verkimai tai būdavo baisūs. Atrodė, taip mažiukui skauda... Gerai, kad žinojom, jog po trijų mėnesių (arba 100-to dienų) viskas, kaip prasidėjo, taip ir pasibaigs...
Ir dar. Prasidėjo didieji maisto atpylimai... Dar vienas košmaras. Kiek suvalgydavo, atrodo, tiek ir išpildavo laukan :( Kuomet pasibaigus primajam mėnesiui vežėme pas daktarę svertis ir matuotis ūgio, bijojau, kad per tuos atpylinėjimus Adomas bus nepakankamai priaugęs svorio. Bet viskas buvo gerai – 3 kg ir 730 g, o ūgis – 52 cm.
Didžiausias pirmojo mėnesio pasiekimas – akimis sekti žaislinę grojančią virš lovytės pakabintą karuselę.
Daugiausiai laiko Adomas pirmąsias savaites praleido miegodamas. Kas trys valandos keldavau tam, kad pamaitinti, o jam atrodo, jog maistas būdavo paskutinėje vietoje. Tik duokit pamiegot!! Valgis po to... (čia jau neišnešiotų vaikučių savybė – miegot,miegot, miegot...) Maitinant vis kutendavau padukus, arba prieš plaukus glostydavau galvytę, kad tik neužmigtų betraukdamas pienelį, ir pakankamai pavalgytų.
