2 mėnuo

Pats didžiausias antrojo mėnesio pasiekimas – visiems Kalėdų rytą išdalintos šypsenos! Ir ne šiaip sau luboms ar kokiam žaisliukui, o mamai, tėtei, seneliams… Didžiulė bedantė šypsena :)Antrąjį mėnesį Adomas vis dažniau GRIEŽTAI pasišaukia mus, jog paimtume jį ant rankų. Neįtikėtina, kaip toks mažas žiogelis, o gali taip tvirtai laikytis savo nuomonės ir pareikalavimai būti kartu su juo yra labai aiškiai pasakomi... Dar Adomas pradėjo tvirtai laikyti galvytę. Ir sutrumpėjo tarpai tarp miegelių. Jeigu ne tie baisingi atpylinėjimai ir pilvelio skausmai, būtų viskas labai labai gerai. Guodžia tik vienintelė mintis, kad tai toks etapas, kuris pasibaigs...
1-oji kelionė į svečius pas močiutę Laimą ir senelį Joną.

1 mėnuo

Namo iš ligoninės grįžome lapkričio 12 d., po dešimties dienų, praleistų Kauno klinikose.

Pirmoji nuotrauka grįžus NAMO :)

Tiesą sakant, grįžus namo ir supratau, kodėl senovės lietuviai kartais manydavo, kad laumės vaikus sukeičia. Turi tokį gražų, mielą ir ramų kūdikėlį, o jis staiga... Tampa tarsi nebe tuo. Nenuostabu, kad prietaringi ir „geriau nežinantys“ žmonės manė, kad įvyko kažkas ne jų valioje. Dabar jau esame pažengę ir žinome, kad vaikelio niekas nesukeičia. Tiesiog... Pasibaigia „demo versija“...
Kol gulėjo Kauno klinikose, Adomas beveik visą laiką parpdavo. Kuomet aplinkui kaimynai kniurksėdavo, reikalaudavo valgyt, mano vaikiukas būdavo „miego komoj“.

Adomo „demo versija“ pasibaigė einant į pabaigą antrai savaitei. Tada prasidėjo siaubingi pilvelio skausmai. Nepadėdavo jokios žvakutės, jokie pilvelio šildymai, jokie „negero“ maisto nevalgymai... Vienu žodžiu, nepadėdavo niekas... O verkimai tai būdavo baisūs. Atrodė, taip mažiukui skauda... Gerai, kad žinojom, jog po trijų mėnesių (arba 100-to dienų) viskas, kaip prasidėjo, taip ir pasibaigs...
Ir dar. Prasidėjo didieji maisto atpylimai... Dar vienas košmaras. Kiek suvalgydavo, atrodo, tiek ir išpildavo laukan :( Kuomet pasibaigus primajam mėnesiui vežėme pas daktarę svertis ir matuotis ūgio, bijojau, kad per tuos atpylinėjimus Adomas bus nepakankamai priaugęs svorio. Bet viskas buvo gerai – 3 kg ir 730 g, o ūgis – 52 cm.
Didžiausias pirmojo mėnesio pasiekimas – akimis sekti žaislinę grojančią virš lovytės pakabintą karuselę.
Daugiausiai laiko Adomas pirmąsias savaites praleido miegodamas. Kas trys valandos keldavau tam, kad pamaitinti, o jam atrodo, jog maistas būdavo paskutinėje vietoje. Tik duokit pamiegot!! Valgis po to... (čia jau neišnešiotų vaikučių savybė – miegot,miegot, miegot...) Maitinant vis kutendavau padukus, arba prieš plaukus glostydavau galvytę, kad tik neužmigtų betraukdamas pienelį, ir pakankamai pavalgytų.

Gimimo istorija...

...Vienas mažas berniukas labai skubėjo ateitį į šį pasaulį. Net 6 savaitėm anksčiau pradėjo keliauti iš mamytės pilvelio. Tikriausiai labai smalsu buvo kuo greičiau pamatyti labai mylinčius tėvelius, tėtukus ir kitus giminaičius...
Į šį pasaulį berniukas susiruošė tuomet, kai mes svečiavomės pas tėtukus Vilkaviškyje. Aš prieš kelionę sakiau, jog tai bus paskutinis mūsų išvažiavimas, o po to lauksim savo vaikučio Vilniuje. Deja...
Adomui buvo tik 34 savaitės. Trūko net pusantro mėnesio pabuvimo pilvelyje. Buvo kelios minutės po 12 val., kai berniukas pasibeldė, kad jau laikas... Marius pats pirmasis suprato, kad jau prasidėjo mūsų stebuklo gimimas... Aš tuo negalėjau patikėti, nes sąrėmių nebuvo jokių. Marius pakėlė mano mamą, ir jie greitai mane nuvežė į Vilkaviškio greitosios priėmimą. Daktarė apžiūrėjo mane ir vaikiuką, ir su greitąją išsiuntė į Kauno Medicinos Universiteto klinikas.
Visą kelią meldžiau Dievą, kad tik viskas būtų gerai, kad suspėtume atvažiuoti, kol neprasidėjo gimdymas.
Nuvažiavus į Kauno klinikas, pirmiausiai nuvedė į priėmimą, kur reikėjo užpildyti krūvą popierių, persirengti. Tuomet mane nuvežė į palatą, kur patikrino vaikučio pulsą, atėjo daktaras ir anestezologas, apžiūrėjo, ar viskas gerai. Sąrėmiai stiprėjo. Liepė skaičiuoti tarp sąrėmių, ir laukėm kol atsilaisvins operacinė...
... Gimė Adomas po Cezario operacijos 3 val. 39 min. Nors iš tiesų, kortelėje užrašyta 2 val. 39 min. Tą naktį reikėjo persukti laikrodžius ir operacinėje jie jau buvo atsukti iš anksto. Gydytojai trumpai parodę Adomėlį iš karto nunešė į inkubatorių. Visą operacijos laiką Marius ir močiutė laukė už durų...Jie irgi girdėjo pirmąjį Adomo riksmą.
Kol aš gulėjau pooperacinėje palatoje, šalia Adomo buvo tėvelis ir močiutė. Dar tą pačią dieną Marius nufotografavo mūsų berniuką ir atnešė man parodyti. Aš Adomą pamačiau tik praėjus parai po gimimo, spalio 29 d. Kadangi eiti visai negalėjau, Marius mane nuvežė vežimėliu, kad galėčiau pasisveikinti su mūsų berniuku :)

Ligoninėje Adomą aplankė dėdė Linas, teta Asta ir pusbrolis Viliukas, ir tėtukai. Teta Asta Adomui numezgė šiltą vilnonį megztinį ir kepurytę. Juk buvo toks mažutis, kad visi mano suruošti drabužėliai buvo per dideli.
Adomui teko pagulėti ir po fotolempomis dėl kūdikių geltos.

Po 10-ties dienų, kai Adomas priaugo svorio, mus išleido namo :)

Aš jau ateinu

Į jūsų didelį pasaulį iš savo mažyčio. Jau imu suprast jūsų žodžius, čiupinėju jūsų daiktus, atrandu jūsų spalvas ir formas... Pūkuotas asiliukas, kietas barškutis, kvepiančios mamos rankos...
Ateinu be nusistatymų, gėriuosi be apsimetinėjimų, myliu be pataikavimo, liūdžiu be principų...
Esu baltas švarus lapas - kokį plunksnakotį paimsit, taip ir nuvarvės tušas...
Neskaudinkit ir neskriauskit manęs. Neatimkit iš manęs vaikystės. Aš atėjau mylėti jūsų...